Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Sofia Coppola filmų herojais dažniausiai renkasi jaunus žmones. Tik 2013 m. filmo „Elitinis jaunimas“(TV3, šįvakar, spalio 2 d. 00.10) herojų portretai ne tokie subtilūs, kokių galima tikėtis iš režisierės, bet užtat negailestingi ir tikslūs.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Džordžas Smailis – vienas mano mėgstamiausių literatūros personažų. Jis pasirodė 7-ojo dešimtmečio pradžioje Johno Le Carré knygoje „Skambutis numirėliui“ ir dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniu dar beveik dešimties rašytojo knygų herojumi. Kontržvalgybininkas Smailis dirba Cirke (taip rašytojas vadina M16), jis primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs, vilki keistus drabužius, dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Jis intelektualas – domisi XVII a. vokiečių literatūra, bet ir Cirke, ir tyrinėdamas literatūrą visada laikosi principo neperžengti faktų ribos. Paliktas žmonos, jis visiškai atsidavė darbui. Ko gero, tiki tik juo. Smailis – racionalus, analitinio proto, bet kartu idealistas, negalinti susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis, todėl dažnai primena keliaujantį riterį (ypač kai šnipo karjera nubloškia jį toli už Anglijos ribų), o vėliau ir gyvenimo išminties kupiną piligrimą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šiuolaikiniai lietuviai serga dviem lėtinėmis ligomis – yra apsėsti krepšinio (egzistuoja ir militaristinė šios ligos atmaina) patriotizmo ir masiškai virsta elitu. Pastaroji liga gana specifiška, nes elitu save laiko ir verslininkai, ir roko dainininkai, ir net televizijos laidų vedėjai. Pasižiūrėjęs į abiejų ligų simptomus, kuriuos geriausiai rodo lietuviškos televizijos, pradedu pavydėti ateities istorikams ir kultūrologams: kokia gausi tyrinėjimų medžiaga jų laukia. Epidemijos mastus ima priminti ir lietuvių susižavėjimas kulinarija, todėl, manau, visai laiku LRT (20 d. 21.50) primins Roland’o Joffe filmą „Vatelis“. Tiesa, jis nukels į karaliaus Saulės laikus ir pasakos apie kunigaikščio de Conde virėją Vatelį (Gerard Depardieu), tačiau istorija savaip pamokanti, nes vis dėlto jos tema – valdžia. Joffe – vienas pirmųjų kino postmodernistų, todėl filme jis tiesiog pasimėgaudamas žeria įvairias citatas, žaidžia aliuzijomis, rūmų, drabužių, parkų, maisto natiurmortų begaliniu puošnumu ir‚ žinoma, Vatelio istorijos dviprasmiškumu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviškų televizijų naujienose beveik kasdien šmėkščioja reportažai apie šauktinius, manevrus, karo bazes, užsienio karo lakūnus, karines akademijas ar šventes. Juose visi išpažįsta meilę tėvynei ir patriotinę pareigą. Žiūrėdamas į tuos žmones pasijuntu lyg sugrįžęs į mokyklos karinio parengimo pamoką. Tada man pavyko – atsisakiau ardyti „Kalašnikovą“ pareiškęs, kad esu pacifistas. Mokytojas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų ir dar kontūzytas kare, todėl sutriko, nes nežinojo, ką reiškia „pacifistas“, ir leido sėstis atgal į suolą. Matyt, pamanė, kad sergu reta liga. Bet „sukarinto“ patriotizmo liga man baisesnė. Tokio pobūdžio ideologijos dažnai būna nukreiptos prieš svetimus, simboliškus kitus. Užtat jos efektingai maskuoja valdžios nesugebėjimą (arba nenorą) kalbėtis su visuomene. Valdžios atstovai vis dar sako monologus, dažniausiai pamokomus, populistiškus ir todėl apgailėtinai aintelektualius, o juos vis rodo tos pačios televizijų žinių laidos. Apie atvirą, pliuralistinę, tolerantišką visuomenę, sugebančią reflektuoti gėdingus savo istorijos momentus, nebeužsimena niekas. Todėl vis labiau grimztame į provincialų grožėjimąsi savimi. Regis, niekas negirdi, kaip absurdiškai skamba žodžiai „nacionalinė ekspedicija“, kai jais apibūdinamas malonių ir garsių žmonių bene savaitę trukęs plaukimas Nemunu, senu kurėnu. Bijau, kad ateityje tokių „ekspedicijų“ vis daugės, nes televizijos bijo skaudžių, provokuojančių temų. Istorija joms – tik proga kurpti mėgėjiškus filmus arba lėkštus detektyvus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas geriausiai išryškino apgailėtiną politinių diskusijų lygį Lietuvoje. Jį puikiai atspindėjo ir įvairių televizijų reportažai, kuriuose žodis paprastai buvo suteikiamas ne specialistams, o „liaudies“ atstovams. Kad pastarųjų mentalitetas nelabai pasikeitė per tuos šešiasdešimt metų, kol ant tilto stovėjo skulptūros, parodė kad ir vienos televizininkų užkalbintos ponios nuomonė, esą ant tilto turėtų stovėti Lietuvos kunigaikščiai. Vienas stabas būtinai turi būti pakeistas kitu. Tai padės ištrinti iš atminties nepatogius ir dažnai konformistiškus tautos istorijos fragmentus. Man atrodo, kad skulptūros pirmiausia badė akis buvusiems aukštosios partinės mokyklos ir kitų panašių įstaigų bendradarbiams.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Visai neseniai vienoje „Info TV“ laidoje radikalus nacionalistas Panka buvo pavadintas ekspertu, o jo pasvaičiojimai apie esą imigrantų keliamą grėsmę – eksperto nuomone. Nežinau, ką apie tai pasakytų kalbininkai, bet, tikiuosi, ir jiems patiks neseniai mano išgirstas terminas „food porn“. Taip vadinamas gosliai nufotografuotas ir apetitą žadinantis maistas. Tokių ypatingai gražių įvairiausių patiekalų nuotraukų būdavo ir seniau (prisimenu kad ir Stalino laikų kanoną – „Knygą apie skanų ir sveiką maistą“), bet dabar jų apstu visur ir tai net pradeda apibrėžti gyvenimo būdą.

Gaminti madinga, virėjai tapo medijų žvaigždėmis, filmams apie kulinariją festivaliai skiria atskiras programas. Kažkas atkreipė dėmesį, kad maisto rodymas ir pasakojimas apie jį įgijo erotikos atspalvį, bet tai neturėtų stebinti, juk rafinuota virtuvė visada buvo siejama su geismu. Deja, jis ne visada atranda adekvačią išraišką. Norint tuo įsitikinti užtenka ir laidų, kuriose šmėkščioja įvairios, mūsų televizijų žargonu tariant, „garsios Lietuvos moterys“, pavyzdžiui, Kristina Brazauskienė, anonsų. Tačiau kulinariniame vaidybiniame kine ne tik gaminama, bet dar ir pasakojama meilės istorija. Tokių filmų pastaraisiais metais taip pat pagausėjo. TV3 (19 d. 19 val.) parodys Jono Favreau filmą „Šefas ant ratų“ (2014), kuriame pristatoma nauja kulinarinė mada – paprastas ir skanus maistas tiesiog iš sunkvežimio (food truck). Šio filmo „veikėjas“ – tradiciškas kubietiškas sumuštinis. Jį ir gamins Karlas Kasperas – prabangaus restorano virėjas, po to, kai bjaurus kulinarinis kritikas sumals į miltus Karlo valgiaraštį, dėl kurio kaltas ne jis, o restorano savininkas (Dustin Hoffman). Įsižeidęs virėjas nuspręs dirbti sau ir pradės tepti bei kepti sumuštinius.

„Šefas ant ratų“ – tikras food porn. Visas maistas, kurį Karlas gamina streso, laimės, depresijos ar pykčio akimirkomis, rodomas iš arti, godžiai ryjamas arba nulaižomas nuo pirštų. Jokių sterilių, reklamiškų vaizdų – filmas skatina kulinarinį pasileidimą ir laimingą gyvenimą su tūkstančiais kalorijų. Net nustebau, kad tokią paprastą virtuvę garbinantis amerikiečių filmas Prancūzijoje sulaukė teigiamų vertinimų, tiesa, recenzijose taip pat dominavo kulinariniai terminai. Pavyzdžiui, „Paris Match“ recenzentas rašė: „Paskutinis mostas gal pernelyg cukruotas, tačiau iš filmo išeini pilnu skrandžiu.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Finansinė Graikijos krizė tapo bene žiūrimiausiu žiniasklaidos serialu. Vis dėlto tai gana pamokomas vaizdelis, nes kiekvienas gali įsitikinti, ką reiškia balsuoti už neatsakingus populistus. Tik bijau, kad šitą pamoką išmoks ne visi ir po metų kitų lietuviai vėl atiduos balsus už visokius marginalus arba naujuosius ponus Valinskus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus