Žinau, esate sulindę į visokius elektroninius laiko žudikus, todėl nusprendžiau priminti kelias taisykles, kaip rasti laiko skaitymui, nes vasara tam – pats geriausias metas. Pirmiausia, visada po ranka reikia turėti knygą, nes nežinai, kada atsiras laiko paskaityti. Knygas reikia pirkti arba skolintis kuo dažniau, nes taip kils noras greičiau užbaigti tai, ką skaitote dabar. Skaityti reikia tai, ko geidžia širdis, o ne tai, ką liepia pareiga. Tik svarbu, kad tarp knygų „iš pareigos“ neatsidurtų profesinė literatūra. Kad ir kaip lavintų protą ir jausmus detektyvas ar meilės romanas, susidūrus su profesinėmis problemomis pirmiausia prireiks žinių. Kalbėkitės su draugais apie knygas: tai mobilizuoja skaityti, nes norėsite pasigirti, kad perskaitėte gerą knygą. Prisiminkite neuropsichologo Davido Lewiso tyrimo rezultatus: užtenka šešių lektūros minučių, kad stresas sumažėtų beveik 70 procentų.
Per Jonines LRT nusprendė pamaloninti žiūrovus ir parodyti labiausiai išreklamuotą visų laikų lietuvių filmą. Vis dėlto abejoju, ar „Lošėjas“ (24 d. 21 val.) tinka tegu ir dirbtinės aludarių šventės vakarui: seniai nemačiau filmo, kurio kūrėjai (režisierius Ignas Jonynas, scenarijaus autorius Kristupas Sabolius) neturėtų net menkiausios empatijos savo pačių sugalvotiems personažams. Autorių ambicijos, regis, buvo parodyti, kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Tokiais piliečiais filme tapo uostamiesčio greitosios medikai ir jų pacientai – prostitutės, desperatai, savižudžiai. Šiame užburtame žmogiškosios menkybės rate sukasi pagrindinis filmo veikėjas – gydytojas Vincentas (Vytautas Kaniušonis). Norėdamas išbristi iš skolų jis sugalvoja lošimą iš žmonių gyvybių. Kiti filmo medikai, taip pat beširdžiai gobšuoliai, tampa Vincento lošimo dalyviais. Iš jų išsiskiria nebent Ieva (Oona Mekas) – vieniša, sūnų auginanti Vincento kolegė. „Lošėjo“ kūrėjai ją „pakiša“ pagrindiniam personažui, kad šis patirtų šių dienų kinui taip būtiną „atsivertimą“. Tačiau nepaisant isteriškos Jano Egličio kameros ir barokiškų agresijos vaizdų, siužetą nuolat klampina anemiška, visas europietiško art house klišes surinkusi dramaturgija: vienprasmiški pagrindiniai personažai visą filmą išlieka statiški, žaidimo motyvas pernelyg nuvalkiotas, kad būtų įtikinamas, mirtina Ievos sūnaus liga turi pridengti tikros dramos stoką, įvykiams stinga logikos, ypač „mįslinga“ atrodo filmo pabaiga. „Lošėjo“ dance macabre neįtikina, nes filmas pernelyg rėksmingas ir nuspėjamas.
Dokumentinio filmo „Kartą mano motina“ (LRT kultūra, 15 d. 19.30) režisierė Sophia Turkiewicz įtikina, kad nepažįstame savo tėvų. Jos filmas atsirado iš noro suprasti, kodėl prieš daugelį metų motina ją atidavė į prieglaudą. Mama Helena gimė prieškario Lenkijoje, ji patyrė našlaitės ir benamės dalią, paauglė atsidūrė Gulage, pabėgo, atsidūrė Azijoje, klajojo po pasaulį, kol iš tuometinės Rodezijos atvyko į Australiją. Čia ir gimė Sophia. Atkurdama motinos biografiją audringos XX a. istorijos fone, režisierė gilinasi į aplinkybes, kurios nulėmė abiejų moterų likimą. Žiūrint filmą kyla daug klausimų. Ar ji sugebės atleisti motinai? Ar vaikai gali vertinti tėvų pasirinkimą, ypač jei jis buvo daromas ekstremaliomis aplinkybėmis? Ar tik aplinkybės kaltos?
„Kartą mano motina“ – pirmasis dokumentinis Turkiewicz filmas. Iki tol ji dažniausiai kūrė televizijos filmus. Režisierė sugeba įtraukti žiūrovus į pasakojamą istoriją, jungia archyvinę medžiagą, motinos prisiminimus ir kelionių į vietas, susijusias su motinos klajonėmis, kadrus. Bet kartu tai ir filmas apie kovą už išlikimą.
Senoji Europa mėgo meilės istorijas, kurios baigiasi blogai. Tačiau prieš kelis šimtus metų, kai ėmė rastis masinė kultūra, jos ir tragedijos mišinys dar neatrodė nesuderinamas, todėl atsirado iki miesčionio lygio travestuota tragedija – melodrama. Holivudą iš pradžių ši pusiausvyra tenkino, bet optimistai amerikiečiai (antraip nebandytų nuolat gerinti pasaulio) sugalvojo romantinę komediją, kuri visada baigiasi gerai. Lietuviai jau atleido amerikonams, kad šie po karo jų neišvadavo, ir stengiasi visaip juos mėgdžioti. Prisipažinsiu, mane iki šiol stebina tokia tautos šizofrenija – gyventi Europoje ir siekti amerikietiškų idealų, kuriuos, bijau, dabar daugeliui įkūnija Kim Kardashian. Tačiau kai lietuviai imasi romantinių komedijų, kažkodėl matome „Moterys meluoja geriau“.
Edwardo Zwicko komedija „Meilė ir kiti narkotikai“ (BTV, 10 d. 21.30) rodo tragikomiškas farmacijos pramonės atstovo Džeimio (Jake Gyllenhaal) peripetijas, kai šis „Viagros“ atstovas įsimyli visišką savo priešingybę – žavią merginą, prietarų neturinčią dailininkę Megę (Anne Hathaway), sergančią Parkinsono liga. Filmas, beje, turi realų pagrindą, nes sukurtas pagal 2005 m. išleistą Jamie Reidy knygą „Hard Sell: The Evolution of a Viagra Salesman“. Nors gal ašarų filmo žiūrovams ir neteks gausiai lieti, savo terapinę funkciją filmas tikrai atliks – ko verta kad ir vienos pagyvenusios Parkinsono ligos aukos replika apie drebančias rankas, kuriomis daug geriau sekasi masturbuotis.
Kol neturime ir, manau, dar ilgai neturėsime sėkmingų lietuviškų serialų apie Antrąjį pasaulinį karą, pirmadienį (birželio 1 d., 22.20) LRT pradeda rodyti lenkų „Šlovės dienas“, kurias pasižiūrėti rekomenduoju net mūsų valdininkams ir politikams, nuolat pliurpiantiems apie patriotinį jaunimo auklėjimą. „Šlovės dienos“ tai daro itin veiksmingai. Serialo veikėjai – jauni žmonės, kupini ryžto, energijos ir tikėjimo. 1941-ųjų pavasarį grupė Anglijoje parengtų lenkų kareivių su parašiutais nusileido okupuotoje Lenkijoje. Jie vadinosi „cichociemni“ (tylūs ir tamsūs) ir buvo pasirengę vykdyti diversijas prieš nacius. Po karo jaunuoliai tapo „prakeiktais kareiviais“, kurių istoriją komunistų valdžia nuosekliai trynė iš žmonių atminties. Vienas iš jų dar gyvas ir praėjusią vasarą šoko su parašiutu.
Sėkmingai Lenkijoje bene 8 sezoną rodomas serialas prasideda, kai Bronekas (Maciej Zakościelny), Janekas (Antoni Pawlicki), Michalas (Jakub Wesolowski) ir Vladekas (Jan Wieczorkowski) bei jų artimieji ima burtis aplink ginkluotą lenkų pogrindį. Visi pasirengę kovoti už laisvą Lenkiją, kuria tiki ir kurią myli. Tačiau jaunuoliai nenori tik gražiai ir garbingai už ją numirti: jie nori kovoti ir laimėti. Iš pradžių jiems teks kautis su vokiečiais, paskui – su sovietais, vėliau ir su lenkų komunistais, nusprendusiais sunaikinti pasipriešinimo judėjimą pokario Lenkijoje. Seriale taip pat rodoma įvairių žvalgybų – vokiečių, rusų, lenkų – veikla. Daugumoje serijų atkurtos tikros „Armia Krajowa“ ir „Cichociemni“ vykdytos operacijos, daug personažų turi realius prototipus.
Dietricho Brüggemannas „Kryžiaus kelias“ (LRT kultūra, 27 d. 21.30) – antiklierikalinis filmas. Kitaip nei daugumoje šiuolaikinių filmų, religiniai fanatikai čia ne musulmonai. Prieš metus apdovanotas Berlyno kino festivalio prizu „Sidabrinis lokys“ už geriausią scenarijų, filmas rodo religingą vokiečių katalikų šeimą, kurioje auganti mergaitė Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Mokykloje gabios ir smalsios Marijos teisių niekas nevaržo, bet šiame pasaulyje ji vis dėlto jaučiasi svetima, nes bijo nusidėti ar kitaip nusikalsti Dievui. Kitą mergaitės pasaulį valdo religinė fanatikė Marijos mama. Ji nuolat kritikuoja paauglę dukterį, o kai ši suserga, net priešinasi gydytojams. Bet fanatikė yra ir Marija – ji įsitikinusi, kad jos liga ir mirtis sukurs stebuklą – mažasis broliukas pagaliau pradės kalbėti.
Istorija paprasta ir jai stinga gilesnių psichologinių personažų motyvų, nors gal religingiems žmonėms psichologija ir nesvarbi, juk tikėjimas pirmiausia reikalauja paklusnumo. Tačiau „Kryžiaus kelias“ veikia ne savo gana vienprasmiška „žinia“, o asketiška forma: režisierius filmą suskirstė į tiek dalių, kiek Kryžiaus kelyje yra atkarpų, ir kiekvieną jų, prasidedančią konkrečios stacijos pavadinimu, nufilmavo vienu kadru. Sakyčiau, tai vokiškai preciziškas filmas, nors režisierius ir yra sakęs, kad jį paveikė Robert’as Bressonas. Pridėkite dar nejudančią kamerą, retai skambančią kadre muziką ir išeis tikras kino pamokslas, nukreiptas prieš religinį ekstremizmą. Man regis, Brüggemannas pateko į pasirinktos formos spąstus, todėl visko, kas į ją netelpa, filme atsisakoma.
Alexanderio Payne’o „Paveldėtojai“ (TV3, šiąnakt, 15 d. 01.20) – tikras George’o Clooney benefisas. Jis vaidina Matą Kingą – teisininką, turtingą žmogų, vienos garsių Havajų giminių palikuonį. Filmo pradžioje Mato laukia du išbandymai: jis turi atsisveikinti su komos ištikta žmona ir nuspręsti, kam parduos civilizacijos nepaliestą Havajų kampelį. Sprendimo laukia gausi Mato giminė – pusseserės ir pusbroliai, kurie pasirašius sandorį labai praturtės.
Netrukus prisideda ir trečiasis – pasirūpinti dukterimis, kurių jis beveik nepažįsta. Dešimtmetė Skoti dar nesupranta, kad mama nebeatsigaus. Septyniolikmetė Aleksandra mokosi internate, kur tėvai ją įgrūdo, matyt, nesugebėję susidoroti su potraukiu į kvaišalus ir vyresnius vyrus. Aleksandra pasako tėvui, kad mama jam buvo neištikima. Taip atsiranda dar vienas reikalas: Matas nori susitikti su žmonos meilužiu.
Banalybė – pagrindinė „Paveldėtojų“ spalva, kuria režisierius naudojasi tobulai, atskleisdamas daugybę atspalvių. Banalūs filme su žemiško rojaus įvaizdžiu siejami Havajai, kur namai, žmonės ir privalomos pramogos, regis, tiek lipa vieni ant kitų, kad net sunku kalbėti apie poilsį. Šis rojus degradavo iki prabangaus kurorto statuso. Banalumą paryškina kostiumai – beformės kelnės ir palmėmis išmarginti marškiniai. Tokiais rūbais vilkintis Matas dramatiškose scenose primena liūdną klouną. Clooney lengvai juda nuo vienos būsenos prie kitos, kol jo herojus supranta, kad pasaulis kitoks, nei jis buvo linkęs manyti, ir kad save įsivaizduoja greičiausiai klaidingai.
Pastarosiomis dienomis rusų intelektualai aptarinėja naują skandalą: Rusijos televizija parodė vieną pirmųjų Vladimiro Bortko serialo „Meistras ir Margarita“ serijų be kadrų, kuriuose matyti nukirsta rašytojo ateisto Michailo Berliozo galva. Pasipiktinusiam režisieriui buvo atsakyta, kad tai – ne cenzūra, o noras apsaugoti nepilnamečius nuo prievartos vaizdų, mat serialas rodomas dieną.
Šventeiviškumas pasaulyje klesti visais laikais, tik dabar jis dar įgijo politinio korektiškumo pavadinimą. Įtartinų ambicijų ir kompetencijų moralės sargai Lietuvoje saugiai jaučiasi po įvairių valstybinių institucijų, kurios nesidomi ir neanalizuoja visuomenėje pastaraisiais dešimtmečiais vykstančių permainų, iškabomis. Po to, kai prie Lietuvos kino centro veikianti filmų indeksacijos komisija norėjo uždrausti rodyti Larso von Triero „Nimfomanę“, mažai kas gali stebinti. Tačiau pamatęs Kino įstatymo pataisas vis dėlto nustebau. Štai kaip siūloma indeksuoti filmus: „1) „V“ – filmai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovams; 2) „N-7“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 7 metų. Jaunesni kaip 7 metų žiūrovai į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 3) „N-13“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 13 metų. Žiūrovai nuo 7 iki 13 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 4) ‚,N-16“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 16 metų. Žiūrovai nuo 13 iki 16 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 5) „N-18“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 18 metų. Žiūrovai nuo 16 iki 18 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis.“ Kaip žmogus, kuris gūdžiu sovietmečiu įsigudrindavo praslysti į tik suaugusiems skirtus Michelangelo Antonioni ar Federico Fellini filmus, pasigailėjau šiuolaikinių paauglių, kuriems atviros durys tik į komiksų ekranizacijas kino teatruose ir internetą, kur jie pamato viską, ko jų amžiuje matyti iš tikrųjų negalima. Kodėl lietuviams taip patinka viską drausti, matyt, jau kitas klausimas, bet, regis, sovietinę tikrovę kaip fantasmagoriją ar groteską romanuose aprašęs Michailas Bulgakovas vis dar aktualus ne tik savo tėvynėje, bet ir pas mus.
Lietuviai taip dažnai prisipažįsta, kad myli maistą, batus ir kitokius daiktus, kad kalbėti apie meilę Paryžiui atrodo senamadiška. Dabar gal tik Woody Allenas nebijo būti senamadiškas. Jo filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (TV3, šiąnakt, gegužės 1 d. 2.15) prasideda atvirai reklamiškais vaizdais: Eliziejaus laukai, Monmartras, Lotynų kvartalas, lauko kavinės... Sakysite, pirmo laipsnio asociacijos, išgirdus žodį „Paryžius“, ir būsite teisūs. Bet šis filmas – ne snobams, apie viską turintiems išankstinę nuomonę. Tokie filme ras tik piktą savo karikatūrą – intelektualą Polą (Michael Sheen). Jis atvyko į Paryžių dėstyti Sorbonoje. Kol paskaitos dar neprasidėjo, Polas nepraleis progos sublizgėti žiniomis. Polas imponuoja ne tik savo žmonai, bet ir buvusiai studentei Ines (Rachel McAdams), kuri su tėvais ir sužadėtiniu Gilu (Owen Wilson) Paryžiuje rengiasi būsimoms vestuvėms.
Bėgdamas nuo įkyraus Polo vieną vakarą Gilas pasiklys Monmartro gatvelėse, išmušus vidurnakčiui atsisės į šalia stabtelėjusį limuziną ir atsidurs savo svajonių Paryžiuje: klausysis Cole’o Porterio, gers šampaną su Zelda ir Scottu Fitzgeraldais, sutiks Hemingway’ų, pozuos Salvadorui Dali (Adrien Brody), pametės Luisui Bunueliui „Angelo naikintojo“ idėją, išgirs Gertrudos Stein (Kathy Bates) nuomonę apie savo rašomą knygą ir įsimylės gražuolę Adrianą (Marion Cotillard) – Paryžiaus menininkų mūzą.
Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“
