Krėsle prie televizoriaus
Kaip suprantu, tautą ištiko tragedija – lietuviai iškrito iš krepšinio čempionato ir grįžta namo. Šiuo įvykiu kelias dienas prasidėjo visos matytos žinios, lyg pasaulyje nevyktų nieko svarbesnio. Prieš tai televizijos rodė laimingus įstaigų ir firmų darbuotojus, kuriems darbe leidžiama žiūrėti rungtynes. Krepšinis – visų pokalbių ir daugybės reportažų tema. Regis, „Info TV“ rodė net ilgą reportažą apie lietuvių sirgalius Kinijoje – švytėdami lyg pirmieji kolonizatoriai jie gyrėsi, kad nustebino visus savo pasirodymu, ir piktinosi, kad užėję į užkandinę negali susikalbėti su čiabuviais angliškai. (Grįžus namo siūlau išsirengti į užkandinę kur nors Balbieriškyje.)
Krėsle prie televizoriaus
Po atostogų įsijungęs televizorių pasijutau lyg išmaudytas kičo sirupe: LRT jį spaudžia iš kardelių – gražių vasaros pabaigos gėlių. Kardelius visada mėgau ir net pagalvojęs nebūčiau, kad lietuviško reklaminio kičo kūrėjai gali priversti nekęsti gėlių. Pasirodo, gali. LRT kartu su kardeliais žydi laisvė neturėti skolų, tinkamai vartoti, gaminti kartu su virėja Beata ir kitais žiniasklaidos pamėgtais personažais, kurie savo pavyzdžiu turi liudyti akivaizdžią žydėjimo naudą. Šie kiekviename žingsnyje vis kartojami užkeikimai primena sovietmetį, kai įvairūs šūkiai lydėjo kiekvieną žingsnį, nes žmogus pats juk nežino, kaip elgtis. Jam turi vadovauti išmintingesni. Sakysite, kad perdedu, bet ką pagalvojote išgirdę kitą panašų šūkį per LRT: „Klausyti – reiškia jausti“? Aš iškart prisiminiau Orwellą. Gal todėl, kad tiek daug jo personažų kasdien matome televizorių ekranuose ir internete.
Specialiojo vasaros „Kino“ skaitymo malonumai
Kino kritikė Rasa Paukštytė, kuri redagavo „Kiną“ prieš dešimt metų, sutiko parengti specialųjį šios vasaros numerį, skirtą lietuvių kinui ir jo „aukso fondo“ kūrėjams. Kritikė klausia: „Kaip (...) aprašyti, vertinti mūsų kino raidą – nekeliaklupsčiaujant prieš supaprastintas interpretacijas, skirtas oficialiam diskursui „puošti“, kaip įmanoma objektyviau įvertinant tos raidos slenksčius ir riktus, pagrindinius veikėjus? Tai – siekiamybė, kuri jau keletą metų bando tapti vientisu leidiniu, skirtu nacionalinio kino kultūros istorijai nuo praėjusio amžiaus pradžios iki mūsų dienų.“
Krėsle prie televizoriaus
LRT triukšmingai išlydi prezidentę Dalią Grybauskaitę: šįvakar (28 d. 19 val.) iš Vilniaus S. Daukanto aikštės transliuos koncertą „10 metų kartu“. Juo su politike atsisveikins lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai bei į aikštę susirinkę gerbėjai. Sekmadienį (30 d. 21 val.) rodys prezidentei skirtą Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“. Panašūs masinės kultūros generuojami ritualai verčia prisiminti praeitį, bet juk lietuviai mėgsta ritualus.
Krėsle prie televizoriaus
Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 24 d. 22.50) prieš kelerius metus sukėlė daug triukšmo, mat papiktino Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong-uną. Jis reikalavo filmo nerodyti, bet efektas buvo priešingas, juk ar gali būti geresnė reklama už draudimą? Juolab kad ant filmo plakato dar ir korėjietiškai parašyta: „Netikėkite tais negarbingais ir neišprususiais amerikiečiais.“
Krėsle prie televizoriaus
Vis stebiuosi, kodėl lietuviai taip garbina žodį „elitas“ ir viską, kas juo įvardijama. Nenustebsiu, jei netrukus pas mus viskas bus elitiška, pavyzdžiui, elitiniai elgetos ar elitiniai politikai. Todėl siūlau prisiminti Sylvaino White’o filmą „Pasmerktas būrys“ (TV1, 17 d. 21 val.), kurio originalus pavadinimas „The Losers“.
Krėsle prie televizoriaus
Bulgarų Kristinos Grozevos ir Petaro Vylčanovo filmas „Šlovė“ („LRT Plius“, 12 d. 21.30) turėtų vadintis „Slava“, nes rusiškas laikrodis „Slava“ yra vienas šios karčios komedijos veikėjų. Tiksliau, jo dovanojimo motyvas. Kad su tėvų dovanotais laikrodžiais reikia elgtis atsargiai ir perduoti palikuonims, rodė dar Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“.
Krėsle prie televizoriaus
Praėjusio sekmadienio vakaro šou per LRT – dar vienas įrodymas, kad rinkimai tampa popsiniu reginiu, o saldžios dainos apie meilę tėvynei paprastai užgožia profesionalių ekspertų išvadas. Rinkimai tampa sluoksniuotu tortu, kurio receptą kiekvienas turi savo arba pasirenka, kas jam saldžiau. Į aikštę prie Prezidentūros susirinkę žmonės, regis, ir neslėpė, kad atėjo į dar vieną festivalį. Jų gegužę Vilniuje netrūksta. Duonos ir žaidimų pakako visiems.
Krėsle prie televizoriaus
Šį šeštadienį Woody Alleno filmo nebus. Tačiau TV1 (26 d. 23.05) parodys Sophie Lellouche komediją „Paryžius–Manhatanas“ (2012). Jos herojė – didžiulė Alleno kūrybos gerbėja – ieško gyvenimo prasmės įsivaizduojamuose pokalbiuose su savo dievaičiu. Alleno filmus veikėjai perduoda iš rankų į rankas kaip priklausomybės bendruomenei ženklą. Seniai esu jos narys, todėl vis dar prisimenu, kas negrąžino prieš trisdešimt metų pasiskolintos Alleno „Rugsėjo“ vaizdajuostės.
Krėsle prie televizoriaus
Visada pavydžiu Stevenui Soderberghui, kuris kasmet įdeda į internetą kilometrinius per metus perskaitytų knygų ir pamatytų filmų sąrašus. Skaitantis ir svetimus filmus žiūrintis režisierius intelektualas jau savaime įdomus ir net keistas. Soderberghas mėgsta prisidengti įvairiais slapyvardžiais, todėl niekad nežinai, ar jis pats nebuvo ir filmo operatorius ar scenarijaus autorius. Tačiau Soderberghas iš pat pradžių nesistengė sekti holivudiniais sėkmės pavyzdžiais.
