Krėsle prie televizoriaus
Pamaniau, kad būtų visai smagu atsidurti Morteno Tyldumo filmo „Pakeleiviai“ (LNK, 17 d. 21.45) herojų, kosminiu laivu skrendančių į naują planetą, kuri taps jų naujaisiais namais, vietoje. Nugrimzdęs dirbtinai sukeltame sapne – nesibaigiančiame „čia ir dabar“, skrendi sau kelis šimtus metų ir apie nieką negalvoji. Bet kine net tobuli planai pasmerkti žlugti.
Krėsle prie televizoriaus
Ilgais rudens vakarais mėgstu internete skaityti įvairias žinias, be kurių, žinoma, galėčiau ramiai apsieiti, bet yra toks posakis „guilty pleasure“ – gėdingas malonumas. Dažniausiai tai žiniasklaidos šiukšlės – pranešimai apie lietuviškų žvaigždžių (atleisk joms, Viešpatie, nes nežino, ką daro) skyrybas ir kitokius meilės nuotykius, apie Kauno mero aferas (ko laukti iš miesto, kuris renka ubagų karalių arba milicininką milijonierių?) ar šiuolaikinis lietuviškas folkloras – restoranų apžvalgos. Nesuprantu, kodėl jos sulaukia tokios milžiniškos skaitytojų neapykantos, juk įvairius nevykusių virėjų televizijos šou visi žiūri ir giria. Skaitau ir stebiuosi, kaip greitai nusitrina ribos tarp abejotinų interneto skaitalų ir to, ką rodo net save, regis, turintys gerbti lietuviški televizijos kanalai. Štai LRT jau visai atvirai palaiko konservatorius ir tyčiojasi iš jų oponentų, nors turėtų būti neutrali. Garbūs žurnalistai kadre nesigėdi vilkėti sukarintos organizacijos uniformų ir agituoja (!) į tą organizaciją stoti visus.
Rudens „Kino“ skaitymo malonumai
Jei dar neapsisprendėte, ką pasižiūrėti per „Scanoramą“, naujas „Kinas“ tikrai padės. Žurnale pristatoma ne tik festivalio programa bei atskiri filmai, bet ir keli svarbūs šiųmetės programos kūrėjai. Apie anglų režisierių Michaelą Powellą, kurio garsiausių filmų retrospektyvą šiemet siūlo festivalis, straipsnyje „Per plauką išvengęs užmaršties“ rašo Dmitrijus Gluščevskis. Jis cituoja Davidą Thompsoną: „Nėra kito Britanijoje dirbusio režisieriaus, kuris būtų sukūręs tiek dėmesio vertų filmų, kiek Michaelas Powellas.“
Krėsle prie televizoriaus
Prieš savaitę, kai stebėjau nesibaigiančias batalijas dėl Seimo pirmininko posto, į rankas pateko dviejų – prancūziškos ir itališkos – Lietuvoje, matyt, niekad nepasirodysiančių knygų apie kvailybę ir jos istoriją recenzija. Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių recenzento, rašytojo Krzysztofo Vargos sakinių: „Be kvailybės žmogus neegzistuoja. Iš esmės be kvailybės nebūtų ir žmonijos. Kvailybė visada buvo su mumis, yra ir bus. Bet geriausi jos laikai dar laukia ateityje. Visi ženklai žemėje, danguje ir internete rodo, kad artėja kvailybės epocha. Kada sulauksime naujojo apšvietos amžiaus – nežinia, bet tai bus tikrai negreit.“
Krėsle prie televizoriaus
Praėjus daugiau nei šimtui metų po sufražisčių judėjimo Didžiojoje Britanijoje pradžios, 2015 m. pasirodė filmas, atiduodantis pagarbos duoklę pirmosioms už savo teises kovojusioms moterims. Tai Sarah Gavron „Sufražistė“ („LRT Plius“, 30 d. 21.20). Prisimenu, laukiau, kada filmą rodys kino teatruose, bet, jei neklystu, „Sufražiste“ nesusigundė ne tik nė vienas platintojas, bet ir nė vienas festivalis. Todėl visai nesistebiu, kad žodis „feministė“ pas mus vis dar skamba kaip keiksmažodis.
Krėsle prie televizoriaus
Laurent’o Tirard’o filmą „Prancūziška porelė“ sekmadienio vakarą galėsime pasižiūrėti dukart, nes jį rodo ir TV1 (20 d. 21 val.), ir LRT (20 d. 22.30). Suprantu programų sudarytojų norą prieš naują darbo savaitę pasiūlyti grakščią prancūzišką komediją (deja, lietuviškas pavadinimas primityviai nešvankus), nors filmas – gana tikslus 2013 m. pasirodžiusios Argentinos komedijos „Liūto širdis“ perdirbinys.
Krėsle prie televizoriaus
Vasarą išgirdęs per televizijos žinias finansų ministro pasisakymą, negalėjau patikėti savo ausimis, mat ministras nedviprasmiškai teigė, kad viena rezistencijos prieš sovietus formų buvo vagystės. Esą žmonės buvo įpratę vogti iš savo darboviečių, nes taip priešinosi sovietų valdžiai. Pirmąkart nepatikėjau, bet antrą kartą išgirdęs jau supratau, kad praeitį ministro karta suvokia būtent taip. Matyt, dar ir todėl, kad kartu galima paprastai pateisinti tėvelius ar senelius, kurie ginkluotame pasipriešinime nedalyvavo, bet žiūrėkite, kokius namelius pasistatė iš kokiame nors sovietų fabrike pavogtos vilnos (siūlų, detalių, dešrų ir t.t.).
Krėsle prie televizoriaus
Kai visa žiniasklaida (net lietuviška) kalba apie JAV ir Ukrainos prezidentų pokalbį telefonu, kurį, manau, netrukus pamatysime ir kokiame nors vaidybiniame filme, LNK (7 d. 22.30) siūlo prisiminti kitą garsų netolimos praeities JAV skandalą. Dougo Limano „Žaidimas be taisyklių“ (2010) sukurtas pagal autobiografinę amerikiečių žvalgybininkės Valerie Plame knygą.
Krėsle prie televizoriaus
Liuteris Vitnis – patyręs brangenybių vagis. Jis nori baigti nusikaltėlio karjerą, bet nusprendžia paskutinį kartą imtis apiplėšimo. Liuteris jam kaip visada kruopščiai rengiasi. Vagies taikinys – įtakingo ir turtingo Vašingtono politiko Salivano namai. Pagal visus kino dramaturgijos dėsnius, planas turi žlugti.
Krėsle prie televizoriaus
Mėgstu kokybiškus dienraščius. Lietuvoje jų nebeliko, tik įprotis niekur nedingo, todėl kelis prenumeruoju internete. Bet lietuviškų dienraščių likimas pamokomas: norėdamas įtikti kvailai masei, užsidirbti įtakos, valdžios bei pinigų, neišvengiamai atsidursi šiukšlyne.
