Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Marginalai, rykliai ir mes
Krėsle prie televizoriaus
Tokių sėkmingų filmų kaip George’o Roy’aus Hillo „Apgaulė“ (LRT, šiąnakt, 23 d. 00.15) kino istorijoje nedaug. 1973-iaisiais pasirodęs filmas, kurio herojai – 4-ojo dešimtmečio sukčiai, trokštantys atkeršyti už draugo mirtį, pelnė septynis „Oskarus“, originalus filmo pavadinimas „The Sting“ tapo šnekamosios kalbos dalimi, o Roberto Redfordo ir Paulo Newmano duetas iki šiol atrodo nepralenktas, kad ir kaip Quentinas Tarantino stengtųsi įrodyti, jog jiems prilygsta Leonardo DiCaprio ir Bradas Pittas jo filme „Vieną kartą Holivude“.
Jonas Ūbis
Vaiko ir filosofo žvilgsniu
Krėsle prie televizoriaus
Komercinis kinas neatsisako minties šviesti liaudies masių, nesvarbu, kokiame žemyne jos gyventų. Pastaraisiais metais dažnai pasirenkamos katastrofų, siaubo, apokaliptinio filmo konvencijos. Kalbėdami apie grėsmę žmonijai, tokie filmai dažniausiai aiškina ekologiško gyvenimo taisykles.
Jonas Ūbis
Bjaurūs, pikti, meluojantys
Krėsle prie televizoriaus
Kai televizoriaus ekrane matau politikų ir politikių, ministrų ir ministrių veidus, kai klausausi jų negyvos, plastmasinės kalbos, jų primityvių argumentų, apima bejėgiškumo jausmas ir neviltis. Jei prieš trisdešimt metų kas būtų pasakęs, kad lietuviai nuoširdžiai pamils komunistę aukštosios partinės mokyklos dėstytoją, būčiau pasukiojęs prie smilkinio pirštą. Dabar taip pat nuoširdžiai mylimi nacionalistai, homofobai ar tiesiog apgailėtini fašistėliai.
Jonas Ūbis
Suprasti tikrovę, maištauti prieš ją
Krėsle prie televizoriaus
Roy’aus Anderssono filmas „Apie begalybę“ („LRT Plius“, šįvakar, spalio 1 d. 21.30) – dar vienas režisieriaus bandymas suvokti, kas yra žmogus, jo kasdienybė, vienatvė ir neviltis. Keista, bet pandemijos patirtis, regis, sustiprina Anderssono mintį, kad tik suvokę būties trapumą sugebame įvertinti tai, ką turime. Priešingai nei dauguma kino moralistų, režisierius nepamokslauja, neaiškina, kaip reikia gyventi.
Jonas Ūbis
Ilgos ir trumpos valandos
Krėsle prie televizoriaus
Barry Selas buvo keleivinių lėktuvų lakūnas, dirbęs ir CŽV, ir Medeljino narkotikų karteliui. Kontrabanda vežiodamas narkotikus ir būdamas slaptasis informatorius, jis užsidirbo milijonus ir sumaniai pasinaudojo 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių JAV politikos balaganu. Sealo istoriją Limanas pagardina žiupsneliu nostalgijos – VHS poetika persmelkia filmą, jo ritmas įtraukiantis, bet asmenybei vietos nelieka. Nors, kita vertus, ar Cruise’as ją suvaidintų?
Jonas Ūbis
Tikresnės realybės pasakojimai
Krėsle prie televizoriaus
Kasdienybė dažnai būna dramatiškesnė nei tai, ką matome istoriniuose filmuose ar melodramose. Bet ją parodyti sugeba ne kiekvienas režisierius. Pirmiausia jis turi būti idealus tikrovės stebėtojas. Toks yra Roy’us Anderssonas.
Jonas Ūbis
Vertybių ribos
Krėsle prie televizoriaus
Tarptautinio pripažinimo ir kritikos dėmesio Roy’us Anderssonas sulaukė, kai Kanų žiuri prizu 2000-aisiais buvo apdovanotas jo filmas „Dainos iš antro aukšto“ („LRT Plius“, šįvakar, 10 d. 21.30). Tada ne vienas nustebo, kad filmo kūrėjas visai ne debiutantas, bet brandus menininkas. Tai buvo trečias Anderssono filmas, tik sukurtas po ilgos, dvidešimt penkerius metus trukusios pertraukos.
Jonas Ūbis
Už tikrovės fasado
Krėsle prie televizoriaus
Gal tik man taip sekasi, bet vasarą retkarčiais įsijungęs televizorių būtinai pamatydavau kokios nors LRT laidos anonsą, o jame – būtinai virėją Beatą. Vulgariai kvatojančią, vartančią akis lyg blogame filme, garsiai rėkiančią, agituojančią skiepytis...
Jonas Ūbis
Istorija, kuri gyva
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Naujas „Kinas“, kurio autorė – Rasa Paukštytė, tradiciškai skirtas tik lietuvių kino istorijai. Simboliškas ir jo viršelis: Maskvos kinematografijos instituto (VGIK) studentas Raimondas Vabalas stovi atsirėmęs į Veros Muchinos skulptūros „Valstietė ir darbininkas“ herojės koją. Skulptūra iki šiol yra kino studijos „Mosfilm“ vinjetė, bet, prieš atsidurdama netoli instituto, 1939-aisiais puošė SSRS paviljoną pasaulinėje Paryžiaus parodoje.
Jonas Ūbis
Pamiršus baimę
Krėsle prie televizoriaus
Ingmaras Bergmanas laikomas vienu didžiausių kino kūrėjų. Padedamas Liv Ullmann, Bibi Andersson, Maxo von Sydowo, Ingrid Thulin ir kitų ištikimų talentingų bendradarbių, jis sugebėjo į kino materiją įdiegti tai, kas iki tol kinui atrodė svetima, – transcendentinę filosofiją ir psichologinę analizę, pasiekiančią slapčiausias žmogaus sielos gelmes.
