Iano McEwano romaną „Česilo pakrantėje“ perskaičiau vienu ypu, mėgaudamasis subtiliai pasakojama istorija. Romaną sudaro penki skyriai, iš kurių tik viename aprašytas įvykis pajūrio kurorte, į kurį 1962-ųjų birželį atvyksta ką tik susituokusi pora – Florens ir Edvardas. Jie kilę iš skirtingų sluoksnių, abu neturi jokios seksualinio gyvenimo patirties ir fizinis suartėjimas porai taps sunkiu išbandymu. Jie abu yra savo epochos vaikai: Anglijoje seksualinė revoliucija dar neprasidėjo, šalis praranda paskutines kolonijas ir vis giliau pasineria į depresiją. Kituose skyriuose aprašomos abiejų personažų būsenos, praturtintos praeities retrospekcijomis. Sužinojęs, kad Dominicas Cooke’as ekranizuoja romaną, pagalvojau, kad nors pagal McEwano knygas sukurtas ne vienas filmas, režisieriaus laukia sunkus darbas. Ir neklydau – filmas „Česilo pakrantėje“ („LRT Plius“, lapkričio 4 d. 21.33), kurio scenarijų kūrė pats rašytojas, o pagrindinius personažus įkūnijo Saoirse Ronan, Billy Howle’as, Emily Watson, dar kartą įrodo, kad yra dalykų, iki šiol neišverčiamų į kino kalbą.
Tikrais faktais grįstas Jay’aus Roacho „Skandalas“ (TV3, 30 d. 21.30) perkels į 2016 metus, kai buvęs prezidentų Nixono, Reagano ir Busho patarėjas, konservatyvios JAV televizijos „Fox News“ vadovas Rogeris Ailesas žurnalistės Gretchen Carlson buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Nors byla baigėsi susitarimu ir rekordine išmoka (40 milijonų dolerių), JAV žiniasklaidos pasaulis po jos pradėjo keistis, o artėjančios metoo revoliucijos dirva buvo gerai patręšta.
„Skandalo“ kūrėjai rodo „Fox News“ pasaulį trijų moterų akimis, supindami faktus ir fikciją, pasinaudodami mūsų laikais įprasta infografikos estetika. Trys „Skandalo“ moterys – tai Charlize Theron vaidinama „Fox News“ žvaigždė Megyn Kelly, supažindinanti su televizijos, kurios visagalis direktorius sprendžia ne tik apie politinę kanalo kryptį, bet ir apie tai, kokio ilgio turi būti moterų sijonėliai, virtuve, Nicole Kidman vaidinama Carlson, įžiebianti revoliucijos liepsną, ir išgalvota, fiktyvi Margot Robbie herojė Kayla, įkūnijanti visas tylinčias Aileso aukas. Ji – pati įdomiausia, nes, priešingai nei realias prototipes turinčios herojės, yra gyvas žmogus. Įdomu sekti jos politinę biografiją, laviravimo žiniasklaidos karuose mokslus, sužinoti jos troškimus. Gaila, kad publicistikos persmelktame ir skubotame „Skandale“ jai beveik neliko vietos.
Ilgasis savaitgalis ne vieną pririš prie sofos ir televizoriaus. Tokioms dienoms geriausiai tinka Dexterio Fletcherio filmas „Rocketman“ (LNK, 2 d. 21.25) – spalvinga Eltono Johno biografija, tiksliau, jo išpažintis, kurią dainininkas (Taron Egerton) pradeda savo noru atsidūręs Parklando klinikoje, anoniminių alkoholikų (iš kurių kamera ilgiau stabteli tik prie Juozo Statkevičiaus) ratelyje. Filme natūraliai dera lyrika ir kičas. Dainininkas prisimena vaikystę, šaltos lyg sniego karalienė motinos ir tėvo nemylimo apkūnaus berniuko kančias, močiutės tikėjimą jo talentu. Prisimenami svarbiausi gyvenimo epizodai – susitikimas su būsimu Eltono Johno dainų tekstų autoriumi Berniu Taupinu (Jamie Bell), pirmieji pažeminimai, susidūrus su populiariosios muzikos industrija, triumfas garsiajame Los Andželo klube „Troubadour“, suartėjimas su Johnu Reidu (Richard Madden), kurio pasirodymas filme iškart pažymėtas nerimo: jį sufleruoja ir griežtas juodas šio veikėjo kostiumas, ir bejausmę kaukę primenantis veidas.
Nuo primityvaus didaktiškumo filmą gelbsti nuostata kurti ne „tikrą istoriją“, o gana autoironišką pasaką, kurioje išpažinties žodžiai ne visada sutampa su realiais vaizdais. Šį momentą Fletcheris „apžaidžia“ tiksliai ir ne vieną kartą, kad ir scenoje, kai buto šeimininkė, o kartu ir meilužė, sužino apie nuomininko homoseksualumą. Rodant pastarąjį atsisakyta panašiems biografiniams filmams būdingo pseudramatizmo, nors jį galima perskaityti tarp filmo eilučių. Tiksliai surastas ir monologų vizualinis atitikmuo – viskas, kas svarbiausia ne tik pagrindiniam herojui, bet ir jo artimiesiems, pateikiama spalvingais „vidiniais monologais“, primenančiais klasikinių Holivudo miuziklų šokių epizodus.
Gangsteris Alas Capone jau seniai tapęs filmų personažu. Naują jo gyvenimo pabaigos versiją siūlo režisierius Joshas Trankas ir aktorius Tomas Hardy pernai pasirodžiusiame filme „Kaponė“ (TV1, 30 d. 22.55). Tiksliau, jie siūlo paklaidžioti po sifilio ir insulto suardytą gangsterio pasąmonę, pamatyti garsiojo žmogaus su randu, kurį gyvenimo pabaigoje visi vadina jau nebe vardu, o Fonzo, vaizdinius ir košmarus. „Kaponės“ veiksmas rutuliojasi 5-ojo dešimtmečio Floridoje, prašmatniame dvare, kur vegetuoja dėl sveikatos būklės iš kalėjimo paleistas keturiasdešimtmetis gangsteris. Būdamas penkiolikos, jis apsikrėtė sifiliu, liga progresavo ir kalėjime buvo konstatuota, kad Alo Capone’s protas prilygsta dvylikamečio vaiko protui. Trankas apie tai neužsimena, bet kiekviename kadre rodo ne tik protinę, bet ir fizinę personažo degradaciją. Tik siūlo ne nuoseklų pasakojimą, o savotišką dėlionę, iš kurios kiekvienas susikurs savo istoriją. Sumanymas, žinoma, lyg autorinio kino, bet Trankas taip prikišamai įrodinėja, jog yra autorius (atskiras titras net nurodo, kad jis pats montavo filmą), kad „Kaponei“ įpusėjus tai jau pradedi priimti kaip parodiją.
Parodija kartais tampa ir mūsų šventės – liūdnosios ir linksmosios, bet ir jas galima išgyventi.
Jūsų – Jonas Ūbis
