Tokių sėkmingų filmų kaip George’o Roy’aus Hillo „Apgaulė“ (LRT, šiąnakt, 23 d. 00.15) kino istorijoje nedaug. 1973-iaisiais pasirodęs filmas, kurio herojai – 4-ojo dešimtmečio sukčiai, trokštantys atkeršyti už draugo mirtį, pelnė septynis „Oskarus“, originalus filmo pavadinimas „The Sting“ tapo šnekamosios kalbos dalimi, o Roberto Redfordo ir Paulo Newmano duetas iki šiol atrodo nepralenktas, kad ir kaip Quentinas Tarantino stengtųsi įrodyti, jog jiems prilygsta Leonardo DiCaprio ir Bradas Pittas jo filme „Vieną kartą Holivude“. „Apgaulės“ keršytojai „išranda“ ypatingą triuką, kuris taps atpildu įtakingam gangsteriui (Robert Shawn), ir iki šiol prisimenu, kokį įspūdį jis padarė, nors pirmąkart filmą žiūrėjau prieš keturiasdešimt metų. „Apgaulė“ – tai ir puiki Holivudo aukso amžiaus kino stilizacija, bet dabar pirmiausia į akis, ko gero, kris tai, kad filmas nemoko gyventi, nekalba apie socialiai jautrias temas bei kitokius šių dienų siaubus, nešokiruoja. Tai atvira pramoga, bet suteikianti malonumą dar kartą įsitikinti, kad blogis bus nubaustas.
Tokio pasitenkinimo reikia lyg vitaminų, kai įsijungęs televizorių patenki į tikras džiungles, kuriose savo talentus lyg povai demonstruoja lietuvių politikai, nuomonės formuotojai ar politologai. Toks įspūdis ištiko mane praeitą pirmadienį, kai per „LRT forumą“ išgirdau politologę ir viešųjų ryšių specialistą šlovinant vieną ministrę. Nustebino cinizmas svarstant, kad viešojoje erdvėje ministrė nesugebėjo pasinaudoti savo pergalėmis prieš bejėgius migrantus. Bet priekaištai dėl užuojautos stokos į nepavydėtiną padėtį patekusiems pabėgėliams, ko gero, būtų tik prajuokinę diskusijos dalyvius. Todėl suprantu tuos dvidešimt milijonų, su kuriais jau kelintą savaitę kasdien per jutubą žiūriu Chopino pianistų konkursą Varšuvoje. Skaičiai lyg sufleruoja, kad politologų ir viešųjų ryšių specialistų yra mažiau. Tai jie, o ne mes yra tikrieji marginalai.
Kennetho Branagh „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (TV3, 23 d. 21.30) – tai ir išnykusios epochos portretas, kuriame režisieriui svarbu ir gražu viskas: dulkėtos Jeruzalės gatvės, apšiurę Stambulo stogai, prabanga dvelkiantis Rytų ekspresas. Hariso Zambarloukoso kamera atvirai grožisi ir traukinio interjerais, ir puošniais veikėjų kostiumais, ir restorane patiekiamais valgiais. Ji fiksuoja beveik pasakiškus apsnigtos Europos vaizdus, ir visa tai dvelkia taip nostalgiškai, net jei nežinai, kad filmas kurtas plačioje 65 mm juostoje. Negali nesigrožėti veidrodžiais, atspindinčiais dvilypius filmo veikėjus, ilgomis lėtomis panoramomis, kai kamera palengva slysta šalia ilgo sąstato, ar ankštais traukinio koridoriais.
Kiekvienas Erkiulio Puaro gerbėjas mintyse yra susikūręs savą šio personažo įvaizdį. Vieniems jis asocijuojasi su televizijos seriale Puaro vaidinusiu Davidu Suchet – komišku ponu, kuris pabrėžia savo keistumą, kad užmigdytų nusikaltėlių budrumą. Alberto Finney ar Peterio Ustinovo sukurti sekliai gal buvo realistiškesni, piktesni arba įkyresni, bet ir šie aktoriai pabrėžė keistą pilkosiomis ląstelėmis besididžiuojančio žmogaus išorės ir intelekto harmoniją. Branagh Puaro sukaupė visą tarp hommage klasikiniam detektyvui ir jo pastišo balansuojančio filmo dviprasmiškumą. Šis Puaro ne tik pasižymi iki tol ekrane neregėtais vešliais ūsais, bet, regis, ir pabrėžia visus senų laikų stereotipus: lyriškai kalbasi su mylimosios nuotrauka, yra atlaidus žmonių silpnybėms, bet visiškai nepakantus blogiui bei melui. Kita vertus, šis Puaro ne tik liūdnesnis, bet ir žmogiškesnis, filosofiškesnis. Atrodo, jam svarbiau ne demaskuoti meluojančius bendrakeleivius ir rasti žudiką, o išsaugoti pasaulio pusiausvyrą, kuri bus pažeista, jei blogis liks nenubaustas. Deja, pabaigoje, kai susodins bendrakeleivius prie įėjimo į tunelį pastatyto ilgo stalo lyg da Vinci „Paskutinės vakarienės“ dalyvius, Puaro prisipažins sau, kad ta pusiausvyra neegzistuoja.
Nostalgiją sužadins ir 1978 m. pasirodęs Roberto Mulligano filmas „Kitais metais, tuo pačiu laiku“ („LRT Plius“, 23 d. 21 val). Jo veiksmas prasideda 1951-aisiais, kai Kalifornijos kurorte atsitiktinai susitinka dvidešimt septynerių vedęs buhalteris Džordžas (Alan Alda) ir trijų vaikų mama Doris (Ellen Burstyn). Jie įsimyli vienas kitą, bet negali ar nenori nieko keisti, todėl susitaria, kad kasmet susitiks tame pačiame viešbutyje ir kartu praleis savaitgalį. Filme rodomi penki jų susitikimai, įvykę per dvidešimt šešerius metus, per kuriuos pasikeitė ir filmo herojai, ir juos supantis pasaulis. Tai sentimentalus filmas apie šeimos vertybes.
Šių dienų režisieriai jau nebe tokie sentimentalūs, o šeimos dramos vis dažniau primena trilerius ar net farsą. Štai keturiasdešimtmetis François Favrat filmo „Bumerangas“ („LRT Plius“, 22 d. 21.30) herojus Antuanas negali pamiršti paslaptingos mamos mirties. Paliktas žmonos Antuanas grįžta į gimtąją salą kartu su seseria ir bando išsiaiškinti, kas atsitiko prieš trisdešimt metų, nors griežtas tėvas ir draudžia knaisiotis praeityje.
Cédrico Kahno filmo „Su gimtadieniu!“ („LRT Plius“, 28 d. 21.33) herojė, Catherine Deneuve vaidinama šeimos mama ir močiutė Andrėja, gimtadienio proga sulaukia netikėtos viešnios – prieš trejus metus dingusios emociškai nestabilios dukters Kler (Emmanuelle Bercot). Ši sugriaus visą iškilmių programą ir pareikalaus pinigų, už kuriuos buvo nupirktas šeimos namas. Kahno, kuris suvaidino ir vieną Andrėjos sūnų, rodoma šeimos drama virsta comedia dell’arte, teigiančia, kad kiekvienos šeimos pagrindas – sprogstamos paslaptys. Prancūzų kritikai filmą sutaršė, bet aš surizikuosiu, nes man patinka Deneuve, kad ir ką ji vaidintų.
Prancūzų kino gerbėjus turėtų sudominti ir Jeanne Henry „Kūdikis“ (TV1, 23 d. 22.55). Jo herojus naujagimis Teo bus atiduotas įvaikinti, bet kol ieškoma, kas tai padarys, berniuką prižiūri laikinas globėjas Žanas (Gilles Lellouche). Netrukus jis pasijus tikru tėčiu, pamatys, kaip berniukui reikia meilės. Kandidate į berniuko mamas pasirinkta Alisa (Élodie Bouchez) jau beveik prarado viltį. Nuo pirmojo jų su berniuku susitikimo priklausys, ar jos akyse Teo pamatys savo mamą.
„Kūdikis“ – pažeidžiamas filmas. Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos jis atrodo kaip fantazija apie alternatyvią realybę, kurioje visi turi laisvo laiko, daug pinigų ir geros valios. Henry, regis, tiki, kad žiūrovai praleis pusantros valandos žiūrėdami į žavų kūdikį, nes suaugusieji filme parodyti gana paviršutiniškai ir visos jų problemos išnyksta, pamačius vaiko šypseną. Vis dėlto reikia pripažinti, kad „Kūdikis“ žadina emocijas ir verčia susitaikyti su tuo, jog tėvystės ar motinystės negalima išmokti iš vadovėlių. Reikia ir jausmų.
Juos sužadins Jaume Collet-Serra trileris „Sekluma“ (TV3, 24 d. 22 val.). Tai metaforiškas pasakojimas apie žmogaus susidūrimą su gamta, bet kartu konkreti istorija apie merginą ir kraujo ištroškusį ryklį. Ir, žinoma, pagarbos duoklė B klasės kinui bei sportiškam Blake Lively kūnui. Lively vaidinama medicinos studentė ir puiki plaukikė Nensė, norėdama užgydyti mamos mirties paliktas žaizdas, atvyksta į egzotišką salą Meksikoje. Žinoma, jos laukia šoko terapija.
Politikai ir politologai mums taip pat žada ne vieną šoką, todėl, jei galime, atsipalaiduokime ir stebėkime Nensę.
Jūsų – Jonas Ūbis
