Apie laisvę ir perkuriamas istorijas

„Man patinka drastiška Quentino Tarantino mintis, kad reikia kartą ir visiems laikams pakeisti tikras istorijas, išbraukti jas iš vaidybinio kino ir paversti žanro pokštais. Tai tarytum jo manifestas – kurdamas savo pasaulį, jis perkuria istoriją. Man artimas toks kitų režisierių žaidimas“, – sako Algimantas Puipa. Didelis režisieriaus interviu „Kinui“ siejasi su naujo jo filmo „Sinefilija“ premjera, kuri įvyks šią savaitę „Scanoramoje“. Šiųmečio kino forumo programą žurnale pristato festivalio organizatoriai, o italų kino klasiko Vittorio De Sicos retrospektyvą – Živilė Pipinytė. Su šio neorealizmo klasiko filmais užaugo kelios sinefilų kartos, bet pastaraisiais metais De Sica atrodo primirštas ir „Scanorama“ suteikia puikią progą prisiminti svarbų kūrėją. „Scanorama“ žada ir ilgai lauktą (vis ta pandemija!) Andriaus Blaževičiaus filmo „Bėgikė“ premjerą. Žurnale filmą pristato pats režisierius. Pasak jo, „Bėgikė“ kelia svarbius klausimus: „Kas yra ta asmeninė laisvė, kai myli, bet kenti, kur yra ribos? Kas yra laisvė, kai esi kūne, kuris pradeda lūžinėti? Kas yra laisvė, kai visąlaik esi už ką nors atsakingas?“

„Bėgikė“ netrukus pasirodys ir kino teatrų repertuare, o naujame „Kine“ galima perskaityti ir vis dar rodomo bei Lietuvos „Oskarui“ pristatyto Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ recenziją. Joje Elena Jasiūnaitė teigia, kad „Šuolis“ pirmiausia yra filmas apie laisvę. Laisvę turėti svajonių ir laisvę jomis nusivilti. Laisvę, kurios dauguma neturėjo. Žickytės kūrybą aptaria Auksė Kancerevičiūtė, kuri mano, kad „kalbėdama net apie itin dramatiškus nutikimus, Žickytė nesiima ieškoti kaltųjų ir teisiųjų, savo dėmesį sutelkdama ne į trauminių patirčių analizę, bet į istorijos žaismą – į tas nematomas jėgas, kurios blaško žmogų, vienaip ar kitaip veikdamos jo likimą“. Tokio istorijos žaismo pavyzdys ir Pipinytės „Kino istorijų“ personažas – sovietų šnipas Dmitrijus Bystroliotovas. Jo autobiografinio scenarijaus pagrindu sukurtame Vasilijaus Žuravliovo filme „Žmogus civiliais drabužiais“ (1973) nacių Vokietijoje veikiantį šnipą suvaidino Juozas Budraitis.

Bystroliotovo „žygiai“ vargu ar prilygsta legendinio Džeimso Bondo nuotykiams, bet ir Danielio Craigo Bondas, beje, papuošęs šio „Kino“ viršelį, jau traukiasi. Paskutinį Craigo-Bondo filmą „Mirtis palauks“ recenzuoja Santa Lingevičiūtė. Jos manymu, liūdėti neverta, nes „tikrai atsiras nauja/s 007, juo labiau kad filme („Mirtis palauks“ – J. Ū.) energija ir žavesiu Craigui nenusileido nauji veikėjai, tarnaujantys jos didenybei Karalienei. Gal iš pradžių nekęsime, o gal iškart pamilsime, kartu liūdėsime ir išsiskirdami, tačiau Bondas ir toliau kovos su didžiausiais pasaulio niekšais...“ Man naująjį vyriškumą šių dienų kine įkūnija Timothée Chalamet, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Denis Villeneuve’o „Kopos“ ekranizacijoje. Ją žurnale recenzuoja Mantė Valiūnaitė, o Chalamet „iš arčiau“ pristato Gediminas Kukta. Taip pat žurnale rasime Paulo Schraderio „Kortų skaičiuotojo“ recenziją, kurią parašė Ilona Vitkauskaitė, subtiliojo japono Ryûsuke Hamaguchi filmą „Drive My Car“ recenzuoja Rūta Birštonaitė, šiemet Kanuose „Auksinę palmės šakelę“ pelniusią „Titanę“ – Laura Šimkutė, François Ozono „Viskas praėjo gerai“ – Neringa Kažukauskaitė. Su Jacques’o Audiard’o filmu „Paryžius. 13-asis rajonas“ gana tiesmukai polemizuoja Ramūnas Pronckus, kuris rekomenduoja ir „Namų kino“ filmus.

Prisimenamas ir „Kino“ archyvas – šįkart tai Romos Pauraitės plunksnos aktorės Eugenijos Pleškytės portretas ir Audronės Jablonskienės pokalbis su režisieriumi Marijonu Giedriu. Į kino praeitį nuolat gręžiasi ir Puipos minėtas Quentinas Tarantino, kurio pirmajam romanui „Vieną kartą Holivude“ skirtas tradicinis feljetonas.

Jūsų – Jonas Ūbis