Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Hitchcockas ir Hičkokas
Krėsle prie televizoriaus
Kino kūrėjai mėgsta realių žmonių istorijas. Tačiau mūsų geografinėse platumose retam iš jų istorija nėra pretekstas pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Tokių, kurie bando suprasti į sudėtingas situacijas patekusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti atsidūrusiųjų blogio pusėje, vis dėlto mažuma.
Jonas Ūbis
Kartu su Frances McDormand
Krėsle prie televizoriaus
Lyg būtų susitarusios, televizijos nusprendė priminti kelis svarbius 10-ojo dešimtmečio filmus, kurie padarė įtaką ne tik kinui, bet ir ne vieno jo žiūrovo gyvenimui. Išgirdus Wayne’o Wango filmo „Dūmai“ (TV1, 25 d. 22.55) pavadinimą, iškart užplūsta prisiminimai. 1995-aisiais tai tikrai buvo kultinis filmas – jį žinojo kiekvienas, laikantis save sinefilu. Kartu „Dūmai“ kalbėjo apie tai, kas skambėjo naujai, ypač sunkios ir skurdžios lietuviškosios transformacijos laikais: apie paprasto gyvenimo prasmę. Wangas rodo kelis personažus, kurie nuolat susitinka Bruklino tabako parduotuvėje.
Jonas Ūbis
Blogio prisilietimai filmuose ir gyvenime
Krėsle prie televizoriaus
Skaitymas – malonumas, kurio, deja, jau nebepatiria didžioji žmonijos dalis. Bet kartais ji žiūri filmus apie rašytojus ir tuos, kurie leidžia knygas. Kanadietis Philippe’as Falardeau, ko gero, filmą „Mano Selindžerio metai“ (LRT, šiąnakt, 18 d., 00.50) kūrė tiems, kurie skaitė Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ bei kitas svarbias knygas, ir pasakoja apie pradedančiąją poetę Džoaną (Margaret Qualley). 1995 m. ji meta studijas Berklio universitete, vaikiną ir iš saulėtosios Kalifornijos atvyksta į Niujorką. Jai tai idealus miestas. Ji svajoja kalbėti penkiomis kalbomis, rašyti kavinėse ir gyventi pigiuose butuose.
Jonas Ūbis
Oginskių sodo nykštukas ir kitokios pabaisos
Krėsle prie televizoriaus
Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) – rašytojo Miláno Füsto romano ekranizacija. Füstas jį rašė septynerius metus ir užbaigė 1941-ųjų rudenį, bet knyga pasirodė tik 1957-aisiais ir iškart užėmė išskirtinę vietą vengrų literatūroje. Režisierė romanu susižavėjo dar paauglystėje. „Mano žmonos istorija“ rodo keliolika kapitono Jakobo (Gijs Naber) ir jo žmonos Lizi (Léa Seydoux) gyvenimo metų. Atsitiktinė pažintis ir vedybos netikėtai virsta kapitono aistra bohemiškai paryžietei.
Jonas Ūbis
Tikrovę kuria smulkmenos
Krėsle prie televizoriaus
Weso Andersono filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (LRT, 4 d. 21 val.) yra scena, kai kalėjimo sargas tikrina, ar kaliniams atneštame maiste nėra uždraustų daiktų. Jis taršo paštetą, sūrį ir kitokius europietiškus skanėstus, bet kai ant stalo atsiranda gražiai papuoštas pono Mendelio cukrainės desertas – sudeda ginklus. Prižiūrėtojas nesugeba pakelti rankos prieš tikrą meno kūrinį. Panašiai jaučiasi ir kino kritikai, susidūrę su Andersono filmais, kad ir su „Viešbučiu „Didysis Budapeštas“, kuriame daug sluoksnių ir kiekvieno skonis kitoks, o dekoracijos ir kostiumai gniaužia kvapą tiesiogine to žodžio prasme.
Jonas Ūbis
Pažinti nesupaprastinus
Krėsle prie televizoriaus
Pirmieji Steveno Spielbergo filmo „Linkolnas“ (LRT, lapkričio 2 d. 22.15) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijos žodžius, bet sėdinčiojo poza iškart sukelia asociacijas su garsiąja Abrahamo Lincolno skulptūra. Ši nuoroda į skulptūrą pasirodys filme kelis kartus – ant kelių padėti sugniaužti kumščiai apibūdins Linkolno būseną viename svarbiausių epizodų, kai jis priims sprendimą stabdyti Pietų delegatų atvykimą į Vašingtoną.
Jonas Ūbis
Darbai ir likimai
Krėsle prie televizoriaus
Karas Izraelyje verčia prisiminti ir jo kaimynus, nuo kurių daug kas priklauso. Egiptas yra iš tų, kurie prisimena Musulmonų brolijos valdymo pasekmes, todėl, regis, nejaučia simpatijų Brolijos įkurtai „Hamas“. Bet Rytai visada pilni intrigų, todėl Tariko Saleho filmą „Kairo sąmokslas“ (LRT Plius, 26 d. 21.33) pravartu prisiminti, nors tai ir politinė fikcija.
Jonas Ūbis
Žvaigždės ir atrakcionai
Krėsle prie televizoriaus
Lietuvoje tapti žvaigžde paprasta: maža šalis, daug televizijų, kurioms reikia naujų veidų, reikalavimų nedaug, juolab profesinių, klestintys socialiniai tinklai, dar koks nors skandaliukas ar pavojinga liga – ir provincijos žvaigždės statusas garantuotas. Kevino Tancharoeno miuziklas „Tapti žvaigžde“ (LRT Plius, 14 d. 21 val.; LRT, 15 d. 23.15) pasakoja apie kitą kelią.
Jonas Ūbis
Tikros istorijos užduoda klausimus
Krėsle prie televizoriaus
Gloria Steinem (g. 1934 m.) – viena svarbiausių 7-ojo dešimtmečio JAV feminisčių. Ši žurnalistė, politinė aktyvistė, keliautoja įkvėpė ne vieną savo amžininkę kovoti už moterų teises, priešintis patriarchaliniam gyvenimo būdui. Filme „Glorijos“ (TV1, 7 d. 22.55) režisierė Julie Taymor (filmo „Frida“ autorė) rodo svarbiausius Steinem gyvenimo etapus – vaikystę ir paauglystę, keliaujant po šalį kartu su tėvais, antikvariato prekeiviais, kelionę į Indiją 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, pirmuosius žingsnius žurnalistikos srityje (jauną Glorią vaidina Alicia Vikander) ir moterį, kuri 1970 m. surengė lygybės maršą, į JAV gatves išvedusį dešimtis tūkstančių moterų, ir tapo gyva legenda (Julianne Moore).
Jonas Ūbis
Likimai ir jų scenaristai
Krėsle prie televizoriaus
Camille Claudel (1864–1943) – geriausiai žinoma XIX a. moteris skulptorė, bet jos kūryba buvo įvertinta tik po mirties. Būdama devyniolikos ji tapo Auguste’o Rodino mokine, asistente ir mylimąja, netrukus sulaukė pripažinimo, bet po tėvo mirties motina ją uždarė į psichiatrijos gydyklą. Motinai buvo nepriimtini ne tik dukters santykiai su Rodinu, bet ir noras kurti. Gydykloje, kurios gydytojai gerai suprato, kad skulptorė nėra beprotė, Claudel praleido trisdešimt metų, o jos kūryba buvo pamiršta. Claudel atradimo procesas iš naujo prasidėjo 1951-aisiais, kai buvo surengta jos paroda Paryžiaus Rodino muziejuje. Dabar Claudel – populiariosios kultūros dalis, ne vienos feministinės knygos herojė.
