Camille Claudel (1864–1943) – geriausiai žinoma XIX a. moteris skulptorė, bet jos kūryba buvo įvertinta tik po mirties. Būdama devyniolikos ji tapo Auguste’o Rodino mokine, asistente ir mylimąja, netrukus sulaukė pripažinimo, bet po tėvo mirties motina ją uždarė į psichiatrijos gydyklą. Motinai buvo nepriimtini ne tik dukters santykiai su Rodinu, bet ir noras kurti. Gydykloje, kurios gydytojai gerai suprato, kad skulptorė nėra beprotė, Claudel praleido trisdešimt metų, o jos kūryba buvo pamiršta. Claudel atradimo procesas iš naujo prasidėjo 1951-aisiais, kai buvo surengta jos paroda Paryžiaus Rodino muziejuje. Dabar Claudel – populiariosios kultūros dalis, ne vienos feministinės knygos herojė. Prie to prisidėjo 1988 m. pasirodęs Bruno Nuyteno filmas „Kamilė Klodel“ (LRT Plius, 30 d. 21 val.; LRT, spalio 1 d. 23.30).
Filmo veiksmas prasideda 1885 metais. Rodenas (Gérard Depardieu) jaučiasi pripažintu ir visų gerbiamu menininku. Kamilė (Isabelle Adjani) juo žavisi ir visaip padeda. Rodenas – beveik dvigubai vyresnis ir mergišius. Likimas apdovanojo Kamilę talentu, protu, grožiu, švelnia ir aistringa siela. Laikui bėgant Kamilė pradeda suprasti, kad pati tapo gera skulptore, ir tada paaiškėja, kad Rodenui reikia nekritiškos ir atsidavusios mokinės bei padėjėjos, o ne talentingos menininkės. Baigiasi tai, ką viena skulptorės giminaitė vadino „nuodėminga mokytojo ir mokinės idilija“ ir prasideda keista dvikova, kurios pabaiga liūdna ir numanoma: neapykanta Rodenui, persekiojimo manija, dešimt metų Paryžiaus dirbtuvėje, užsidarius nuo viso pasaulio.
Kad laikas bėga greitai, visada primena filmų pasirodymo datos. Toddo Phillipso „Džokeris“ (LNK, 29 d. 21 val.) suskambėjo 2019-aisiais. Tada atrodė netikėta, kad komiksų apie Betmeną personažas Džokeris, kurį suvaidino Joaquinas Phoenixas, iš komikso „blogiuko“ pavirto psichologinės dramos a la Martinas Scorsese personažu. Liūdnas klounas Arturas gyvena kartu su vis gilyn į demenciją grimztančia mama niūriame Gotame, kuris primena 8-ojo dešimtmečio Niujorką. Čia vis streikuoja šiukšlininkai, siautėja nusikaltėliai. Arturas neišsiskiria iš kitų miestiečių. Jis skursta, vartoja neuroleptikus, žiūri televizorių. O televizorius, tiksliau, Miurėjaus Franklino (Robert De Niro) naktinis šou, nuolat moko, kad reikia mylėti gyvenimą. Arturui Franklinas – lyg tėvas.
„Džokerį“ galima vadinti psichologine drama apie tai, kaip atsiranda antiherojai. Firminės beprotiškos Arturo šypsenos ištakos – sunki vaikystė, begalinės psichologinės traumos, slegianti socialinė atmosfera. Arturui teko tiek kančių, kad jis ramiai galėjo tapti ne tik Džokeriu, bet ir pasaulinio blogio įsikūnijimu. Regis, pernelyg gausūs psichologiniai motyvai, niūrus anturažas, socialinė kritika ir paskatino Venecijos kino festivalio žiuri skirti filmui „Auksinį liūtą“.
Davidas Foenkinosas – vienas populiariausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų. Jis taip pat groja džiazą, rašo kino scenarijus, kartu su broliu Stéphane’u kuria filmus. Brolių filmas „Pavyduolė“ (LRT, 30 d. 22.40) pasakoja apie Natali (Karin Viard) – išsiskyrusią dėstytoją filologę, kuri iš rūpestingos motinos virsta pavyduole. Iš pradžių pavydo objektu tampa aštuoniolikmetė duktė, paskui draugai, kolegos, kaimynai... Charakterio metamorfozės, su kuriomis, ko gero, esame ne kartą susidūrę tikrovėje, ir yra šio filmo, atsidūrusio komedijos ir psichologinės dramos kryžkelėje, tema.
„Kiekvienas turi savo trūkumų“, – pasakytų mėgstamos komedijos herojus. Režisierius Noble’as Jonesas, matyt, jam pritartų. Jo filmo „Rytojaus žmogus“ (TV1, 30 d. 22.55) herojus Edas Hemsleris (John Lithgow) gyvena rengdamasis katastrofai, kuri gali ir neįvykti. Kartą parduotuvėje jis pamato Ronę (Blyhe Danner). Ji nuolat perka daiktus, kuriais gal niekad nepasinaudos. Bet abu jie ieško meilės.
Regis, katastrofa jau įvyko, bent jau netoli Černobylio gimusiam masažuotojui Ženiai (Alec Utgoff) – Małgorzatos Szumowskos ir Michało Englerto filmo „Sniego daugiau nebus“ (LRT Plius, 30 d. 24 val.) herojui. Jis gydo turtingų Varšuvos priemiesčio kvartalo gyventojų kūnus ir sielas. „Sniego daugiau nebus“ kūrėjai bando suderinti du nelabai suderinamus dalykus – į vartojimą, dirbtinių vertybių garbinimą pasinėrusios turtingos, bet amžinai jausmų alkanos šiuolaikinės Lenkijos satyrą ir dialogą su metafizinio kino meistrais, juk neatsitiktinai filme skamba Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ ar Piero Paolo Pasolini „Teoremos“ motyvai. Tačiau kuo daugiau Ženios susitikimų su klientais matome, tuo labiau filmas pradeda priminti dvasingumo paieškų karikatūrą. Žinia, šių dienų žmogus dvasingumo ieško visur, tik nelabai sėkmingai.
Nežinau, kaip jums, bet man jau pradeda nusibosti filmai, kurių veiksmas vyksta žmogaus smegenyse arba yra susiję su jo valia ir pastangomis. Intelektualus trileris skamba išdidžiai, tačiau kūrėjams retai pavyksta efektingus realybėje slypinčių kitų – virtualių, pasąmonės ar sapnų – tikrovių vaizdus suderinti su diskursu apie žmogaus galimybes jas keisti. Režisūros srityje debiutuojančio scenaristo George’o Nolfi filme „Likimo ekspertai“ (TV3, 1 d. 22 val.) pseudointelektualus siužetas, efektinga futuristinė scenografija, geri aktoriai, pasirodo, reikalingi tik tam, kad žiūrovai sužinotų, jog tikra meilė nugali viską. Keista, bet filmo pagrindas – Philipo K. Dicko apsakymas. Nežinau, kas iš jo liko filme, įtariu, kad nedaug, nes sunku įsivaizduoti ironišką ar kartais net cinišką rašytoją pasakojant romantišką istoriją apie meilę, nugalinčią aukščiausių jėgų iš anksto griežtai suplanuotą likimą.
Matto Damono herojus šįkart yra Deividas, darantis puikią politiko karjerą. Jis charizmatiškas, protingas ir jautrus. Atsitiktinis susitikimas su jauna moterimi gali pakeisti jo likimą. Kažkas suinteresuotas, kad taip neatsitiktų. Filmo kūrėjai gana anksti atskleidžia kortas: tam tikra organizacija (aukščiausia jėga, materializuota likimo forma – žiūrovui paliekama šiokia tokia interpretacijos laisvė) suplanavo, kad Deividas taps JAV prezidentu. Todėl vyrai, dėvintys ir lietuviškuose filmuose populiarias skrybėles, akylai seka, kad niekas nesugriautų planų. Deividas išskiriamas su Eliza (Emily Blunt), bet ir po kelerių metų jos nuolat ilgisi. Tada Deivido „globėjai“ nusprendžia nieko nebeslėpti ir pasako jam tiesą. Vis dėlto Deividas pasirenka meilę, nors rizikuoja prarasti savo tapatybę. Tada atsiranda kitas argumentas: Deividas gali sugriauti merginos likimą, nes jai skirta tapti ypatinga menininke.
Jei režisierius nuolat nebandytų paaiškinti to, kas ir taip aišku, pasirinkimo tema skambėtų įtikinamiau. Juolab kad net spalvoti žurnalai jau taip entuziastingai nebeaiškina, jog tikra moteris gali suderinti karjerą ir šeimą. Laimė, Emily Blunt vaidinama heroje galima patikėti. Pasirinkimo klausimas iškyla ir Deividui. Jo „globėjai“, regis, daro viską, kad jis suprastų, jog politiko karjera gali kompensuoti asmeninę laimę, ryšius su kitais žmonėmis bei tikėjimą, kad viskas priklauso tik nuo tavęs ir tavo pastangų.
Rinkimų sezonas artėja ir pas mus. Tik abejoju, ar panaši organizacija, atsidūrusi Lietuvoje ir pasiklausiusi mūsų politikų, nenueitų Džokerio keliais.
Jūsų – Jonas Ūbis
