Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Reportažai iš kreivų veidrodžių karalystės
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviškų televizijų naujienos kartais primena reportažus iš kreivų veidrodžių karalystės. Štai socialdemokratų partijos vadovė kviečia balsuoti už dešiniųjų pažiūrų prezidentą, o liberalas Artūras Zuokas rinkimuose žada palaikyti radikalų nacionalistą. Štai dar kartą keičiasi nacionalinio stadiono Vilniuje koncepcija, nes už statybas atsakingos bendrovės darbuotojas kazino pralošė apie trisdešimt milijonų eurų, o naujasis Vilniaus savivaldybės gelbėtojas statybų magnatas akivaizdžiai mėgaujasi savo didvyriškumu. Tarnybinės etikos taisykles pažeidęs šalies vadovas aiškina, kad jis nieko nepažeidė ir visada buvo artimas kultūrai. Pastarosios sąvoka, regis, nelabai aiški net tą kultūrą valdantiems ar skleidžiantiems, nes vis mažiau jos vartotojų ir gamintojų geba atskirti pramogą nuo kultūros.
Jonas Ūbis
Tarp faktų ir įsivaizdavimų
Krėsle prie televizoriaus
Prieš savaitę, šeštadienį, atsinaujinusi lenkų „TVP Info“ tiesiogiai transliavo 79-ąsias Aušvico-Birkenau konclagerio išvadavimo metines. Svarbiausi iškilmių svečiai buvo apie dvidešimt gyvų buvusių kalinių. Iškilmės vyko barake, kuriame kalėjo Halina Birenbaum. Savo kalboje ji prisiminė, kaip 1944-aisiais eidama į darbą sandėlyje, iš kurio kalinių daiktai buvo gabenami į Vokietiją, sutiko ką tik į lagerį atvežtų Vengrijos žydų koloną. Juos varė į dujų kameras, bet atvykėliai to nežinojo. Vienas vyras tada penkiolikmetės Halinos paklausė, ar jau greit prieis vietą, kur jo žmona galės pamaitinti išalkusį kūdikį. Halina į jo klausimą neatsakė.
Jonas Ūbis
Pasaulis keičiasi, bet...
Krėsle prie televizoriaus
Nanni Moretti gerbėjų atmintin įstrigo ne vienas režisieriaus filmas. „Sūnaus kambarys“, „Turime popiežių!“, „Mano mama“ pasakoja skirtingas istorijas, bet filmus vienija režisieriaus noras įsižiūrėti į personažus, į sprendimus, kuriuos jiems tenka priimti ir kuriuos skambiai galima pavadinti egzistenciniais. Tai intymūs filmai, jie kupini skausmo, nerimo ir melancholijos.
Jonas Ūbis
Tėvų ir vaikų laikas
Krėsle prie televizoriaus
Per žinias televizija rodo verkiančią moterį. Tai laimės ašaros, nes Lietuvai atstovaujanti ledo čiuožėjų pora Kaune vykusiame čempionate laimėjo bronzos medalį. Populiarioji kultūra nuolat primena, kad turime būti laimingi. Tuo mus nuolat įtikinėja psichologai, vadinamieji koučeriai, politikai, įvairaus plauko guru... Lyg egzistuotų konkretus laimingo žmogaus standartas – reikia tik jį atitikti. Kad ir patirti ekstazę džiaugiantis svetimais sporto laimėjimais.
Jonas Ūbis
Kai kino visai nedaug
Krėsle prie televizoriaus
Ironiškoji Faina Ranevskaja yra sakiusi, kad egzistuoja du iškrypimai – lauko ledo ritulys ant žolės ir baletas ant ledo. Pastarojo šią savaitę būta daug, bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl atsidaręs televizijų atsiųstas programas atsidusau. Filmus televizijos kartoja bedieviškai, tačiau dešimtą kartą rašyti net apie pačius genialiausius neįdomu. Tada renkuosi tuos, kurie pretenduoja žiūrovams paaiškinti, kodėl verta elgtis gerai ir teisingai. Tiesą sakant, vis labiau kalbančių žmonių žurnalais virstančios televizijos kalba apie tą patį, nes pokalbiai su laidų herojais pamažu tampa patarimų rinkiniu. Kartu su laidų vedėjais prie stalų ir staliukų, ant kėdžių ir sofučių susėdę garsiais laikomi žmonės rimtu veidu kalba apie save, dalijasi valgių receptais ir prisiminimais, moko, kaip ieškoti Dievo, nepaisyti paso, „realizuoti save“, gyventi kaime ir kitokių gudrybių.
Jonas Ūbis
Kelionės į jausmus ir mįsles
Krėsle prie televizoriaus
Karas, įtampa ir net vartojimo dramos, kurių padaugėja prieš šventes, augina akivaizdžią neapykantą, bet kartais ją augina ir kilnūs jausmai. Geras pavyzdys – pagal populiarią amerikietės Angie Thomas knygą, skirtą paaugliams, sukurtas George’o Tillmano jaun. filmas „Visa griaunanti neapykanta“ (TV3, šiąnakt, 6 d., 01.10). Šešiolikmetė jo herojė Star gyvena dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Pirmasis – šeima ir gyvenimas juodaodžių gete, antrasis – prestižinė mokykla, kurioje dominuoja baltieji. Šie pasauliai pradeda susidurti, kai narkotikų dileriu tapusį pirmąjį Star mylimąjį jos akyse nušauna baltasis policininkas. Mergina nusprendžia kovoti prieš neteisybę.
Jonas Ūbis
Melancholikai yra realistai
Krėsle prie televizoriaus
Didžiųjų metų švenčių „repertuaras“ Lietuvos televizijose nesikeičia ir nestebina: daug saldžių kažkodėl kalėdiniais vadinamų filmų, krepšinis, mišios ir siaubingieji naujametiniai „žiburėliai“. Nustebino nebent vieno Krekenavos kunigo aimanos LRT „Panoramoje“: tai, kad jį papiktino tradicinio švenčių stalo patiekalo „silkės pataluose“ pavadinimas, matyt, diagnozuoja intelektinę Katalikų bažnyčios būseną. Nors sociologai tvirtina, kad Kalėdos vis dažniau tampa galimybe šeimai pagaliau susirinkti ir pabūti kartu, Bažnyčia, regis, ilgisi laikų, kai gyveno pirmieji krikščionys. Tokiems besiilgintiems tiks Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ (LRT, 22 d. 22.35). Palyginti su ankstesnėmis Lewo Wallace’o knygos ekranizacijomis, ypač su 1959 m. Williamo Wylerio, Bekmambetovo filmas atrodo ne toks ryškus reginys, bet jame yra tai, ko stigo ankstesniems, – tikrų herojų. Anksčiau Juda Ben-Huras (Jack Huston) buvo vaikštantis krikščioniškų dorybių simbolis, o Mesala (Toby Kebbell) – žiaurus tikrojo tikėjimo atstovų persekiotojas. Bekmambetovas juos abu pateikia kaip lygiaverčius priešininkus, todėl jų santykiai tampa filmo centru.
Jonas Ūbis
Kai sunku išsiskirti
Krėsle prie televizoriaus
Be Claude’o Sautet (1924–2000) sunku įsivaizduoti prancūzų kiną, nors, regis, ne vienam kolegai arba kolegei jo vardas jau nieko nesako. Sautet filmai „iškrito“ iš madingų ar privalomų filmų sąrašų, nes, matyt, atrodo pernelyg neefektingi: neatsitiktinai vienas garsiausių režisieriaus filmų vadinasi „Gyvenimo smulkmenos“. Sautet buvo įdėmus kasdienybės dramų stebėtojas, sugebantis taip ekrane atkurti materialiąją veikėjų gyvenimo atmosferą, kad iškart supranti, jog smulkmenų nebūna ir svarbi kiekviena detalė.
Jonas Ūbis
Kas gelbsti juodą valandą
Krėsle prie televizoriaus
Šeštadienį (9 d. 22 val.) nepamirškite įsijungti televizoriaus – „LRT Plius“ iš Berlyno transliuos Europos kino apdovanojimų ceremoniją. Vienas svarbiausių šiemet skirtas Uljanai Kim už jos ypatingą indėlį į bendros gamybos filmus. Be Kim prodiusuotų filmų būtų sunku įsivaizduoti XXI a. pradžios lietuvių kiną, jo atsiradimą Europos kino žemėlapyje. Regis, bendra gamyba – vienas iš būdų ambicingam lietuvių kinui neišnykti.
Jonas Ūbis
Hitchcockas ir Hičkokas
Krėsle prie televizoriaus
Kino kūrėjai mėgsta realių žmonių istorijas. Tačiau mūsų geografinėse platumose retam iš jų istorija nėra pretekstas pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Tokių, kurie bando suprasti į sudėtingas situacijas patekusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti atsidūrusiųjų blogio pusėje, vis dėlto mažuma.
