Krėsle prie televizoriaus
Šveicarų dvynių Ramono ir Silvano Zürcherių filmą „Mergina ir voras“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) reikėtų žiūrėti susikaupus ir „atsijungus“ nuo kasdienės įtampos. Tik tada palaipsniui pradedi pastebėti filme rezgamą paslėptų troškimų ir tylių jausmų voratinklį. Išorinis siužetas paprastas, regis, nieko ir nevyksta, o beveik visas veiksmas telpa bute. Zürcheriai rodo dvi savo herojų dienas ir vieną naktį.
Krėsle prie televizoriaus
Kare sukrečia viskas. Man jo ženklu patį pirmą rytą tapo dvi jaunos moterys, „Currenttime.tv“ korespondentės Kijeve Julija Žukova ir Julija Goričeva. Išvakarėse, kaip visada, žiūrėjau „Currenttime.tv“, kuris, girdėjau, dabar ne vienam jau tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu. Iki pat vidurnakčio buvo laukiama Ukrainos Rados sprendimo skelbti šalyje ypatingą situaciją: Julija Žukova laukė kartu su visais ir nuolat pranešinėjo, kas vyksta. Kitą rytą prasidėjo karas.
Krėsle prie televizoriaus
Vienas svarbiausių žmonių Wernerio Herzogo gyvenime buvo Klausas Kinskis (1926–1991). Jų bendradarbiavimas prasidėjo 1972-aisiais filmu „Agirė, Dievo rūstybė“. Tada Kinskis jau buvo gana žinomas teatro aktorius, vaidinęs Davido Leano ir Sergio Leone’s filmuose. Kino sluoksniuose jo reputacija atrodė abejotina. Skandalistas, erotomanas, provokatorius, švaistūnas Kinskis visada kėlė didelius reikalavimus, jis net atsisakė vaidinti Federico Fellini filme, nes gavo geriau apmokamų pasiūlymų. Beje, ir trečdalis „Agirės...“ biudžeto buvo Kinskio honoraras.
Krėsle prie televizoriaus
Alfonso Cuaróno „Gravitacijos“ (BTV, 19 d. 22 val.) siužetas gana paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti seną palydovą, jis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos neregėtu greičiu sunaikino ir erdvėlaivį, ir netoliese įsikūrusią kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas). Ar jiems pavyks pasiekti kitą kosminę stotį, paaiškės tik filmo pabaigoje.
Krėsle prie televizoriaus
Skaitau Grzegorzo Uzdańskio pastišą „Wypiór“ apie trisdešimtmečių Varšuvos hipsterių porą, kurių nuomojamo buto Varšuvos centre spintoje gyvena vampyras Adomas Mickevičius. Jis nebekuria eilių, kaip ir buto šeimininkai yra priklausomas nuo socialinių medijų – net rašo komentarus apie futbolo rungtynes, internete klausosi Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, dirba naktiniu sargu.
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kas pasakė, kad kiekvienas turi teisę būti idiotu, bet vis dažniau prisimenu šią frazę. Gyvename demokratinėje šalyje, kurią valdo konservatoriai, ir būtų naivu tikėtis, kad idiotai nepasinaudos šia aplinkybe. Kita vertus, beveik neabejoju, kad idiotizmas yra užkrečiamas. Jis plinta mūsų žiniasklaidoje kaip tikras virusas.
Krėsle prie televizoriaus
Gyvenimas dažnai aplenkia kino scenaristų fantaziją, todėl suprantu, kodėl norvegų pasipriešinimo kovotojo Jano Baalsrudo istorija patraukė režisieriaus Haraldo Zwarto dėmesį. „Dvyliktasis vyras“ (LRT, šįvakar, 28 d. 22.55) nukels į 1943-iųjų žiemą. Jano (Thomas Gullestad) ir jo draugų misija – diversija vokiečių aviacijos bazėje – sužlugo. Jano draugus pagavo ir sušaudė, jam per stebuklą pavyko pabėgti, tad dabar teks vienam bandyti pasiekti neutraliąją Švediją.
Krėsle prie televizoriaus
Žanriniai filmai žadina nostalgiją. Tai geras priešnuodis žiemos depresijai, kai pilka ne tik už lango, bet ir mintyse. Tada geriausia rinktis filmą, kuris nekels intelektualinių iššūkių (žiniasklaida taip sudėvėjo šį žodį, kad baisu jį rašyti), bet patvirtins, kad kai kurių nuostatų laikytis verta. Neilo Burgerio „Šalutinis efektas“ (LNK, 26 d. 22.30) sukurtas pagal populiarią Alano Glynno knygą „The Dark Fields“, bet režisierius neneria į filosofines pasakojimo gelmes.
Krėsle prie televizoriaus
Puikioje Benjamino Moserio plunksnos Susan Sontag biografijoje radau įdomų elitistų ir snobų palyginimą. Esą Sontag buvo elitistė, nes domėjosi daug pasiekusiais, išsilavinusiais žmonėmis, o ne snobė, nes snobus domina turtingi arba pagal kilmę aukštos socialinės padėties žmonės. Pritaikius šį palyginimą lietuviams, paaiškėtų, kad esame snobų tauta. Mus domina karaliai, turčiai, milijonieriai sportininkai ir ypač žvaigždės, tauškiančios apie sėkmę, namus bei turtus, o serialai apie Anglijos karalienes ir karalius bei kitokius valdovus, filmai apie princesę Dianą neišnyksta iš televizijų programų.
Krėsle prie televizoriaus
Kartais žiūriu tiesiogines Seimo posėdžių transliacijas. Klausausi, ką ir kaip sako politikai, bandau prognozuoti ateitį. Linkusiems į depresiją nepatarčiau šio veiksmo įtraukti į savo dienotvarkę – slegia ir erzina. Labiausiai, žinoma, bejėgiškumo jausmas, kad idiotizmui, tamsumui ar neslepiamai dviveidystei neįmanoma pasipriešinti. Bet dviveidystė – ne pati sunkiausia nuodėmė, kuria gali pasigirti valdžia. Nesvarbu, ar dabar, ar anksčiau.
