Kur, po velnių, dingo Bondas?

Islandų filmai turi daug gerbėjų. Spėju, kad vienus žavi Islandijos peizažai, kitus – paprastų žmonių, staiga atsidūrusių gyvenimo kryžkelėje, likimai. Pastariesiems turėtų patikti Grímuro Hákonarsono filmas „Pieno karas“ (LRT Plius, 31 d. 21.33), nors filme rodomi peizažai taip pat yra įstabūs. Tiesą sakant, kariauja čia moteris – po tragiškos vyro mirties įskolintai pieno fermai vadovaujanti Inga (Arndís Hrönn Egilsdóttir). Iki tol Inga buvo rami ir švelni. Bet kai į dienos šviesą ėmė lįsti vyro paslaptys, kai pagalbos pažadai liko pažadais, ji pradeda maištauti prieš įtakingą kooperatyvą, bando įtikinti kitus valstiečius prisijungti prie jos ir kovoti su visagale korupcija. Tačiau įbauginti kaimynai tyli. Inga paskelbia karą ir daug kuo rizikuoja. Problemų akivaizdoje ji atranda savyje tą jėgą, kurią amerikiečių filmuose dažnai įkūnija Frances McDormand herojės.

Iki šiol menas dažniau pasakojo apie maištaujančius jaunuolius, bet laikai keičiasi ir brandaus amžiaus maištininkai jau nieko nestebina. Franco Roddamo filmas „Kvadrofonija“ (LRT, šiąnakt, 26 d., 01.05) – apie 7-ojo dešimtmečio maištą. Jis pasirodė 1979 m. ir pasakojo apie Džimį (Phil Daniels), kuris nešioja laiškus, nekenčia savo darbo ir jaučiasi nesuprastas tėvų. 1965-aisiais Džimis taps vienos Londono jaunimo gaujos nariu. Jam atsivers kitas gyvenimas – vakarėliai, amfetaminas, gaujų karai. Gaujos karalius yra Eisas, jį suvaidino dainininkas Stingas. Bet tai neturėtų stebinti, nes filmo pagrindu tapo Pete’o Townshendo roko opera. Tad filmas greičiau tiems, kurie jaučia nostalgiją rokui ir maištui.

Periodiškai pasiilgstu Steveno Soderbergho filmų, todėl šįvakar (LRT, 25 d. 23.05) prisiminsiu 1998 m. režisieriaus sukurtą „Dingti iš akių“. Filmo pagrindas – Elmore’o Leonardo romanas ir jis pasakoja apie bankų vagį Džeką (George Clooney), kuris nedega noru grįžti atgal už grotų, ir apie FTB agentę Karen (Jennifer Lopez), trokštančią jį atiduoti į teisingumo rankas. Abu jie atsidurs Džeko bendrininko automobilio bagažinėje ir toje gana ribotoje erdvėje bei romanui visai nepalankiomis aplinkybėmis pradės diskutuoti apie filmus ir gyvenimą. Tada ir supras, kad yra sukurti vienas kitam. Soderberghas garsėja kasmet skelbiamais ilgais perskaitytų knygų ir pamatytų filmų bei serialų sąrašais, tad ir intelektualių malonumų jo filmuose nestinga.

Tikrų žmonių vis labiau stinga ne tik filmuose, bet ir gyvenime, nors kino kūrėjai dažnai bando nuraminti, kad joks idealus replikantas nepakeis gyvo žmogaus. Drake’o Doremuso filmo „Zoja“ (TV1, 27 d. 23 val.) veikėjai Zoja (Léa Seydoux) ir Koulas (Ewan McGregor) kuria replikantus, galinčius būti idealiais darbuotojais, globėjais ir net meilužiais. Bet susidūrę su vienu tokių savo kūrinių jie turės atsakyti sau į klausimą, ar galima atiduoti ateitį į tokias tobulas rankas. Bent jau aš smarkiai abejoju.

Tiems, kurie mėgsta pasakojimus apie šnipus, besigrumiančius ne tik kumščiais ar pistoletais, bet ir humoru, ironija ir elegantiškumu, turėtų patikti Guy Ritchie „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ (LNK, 27 d. 21.30). Tai šnipų filmų pastišas, leidžiantis pasigrožėti retro estetika, juolab kad jo pagrindu tapo populiarus amerikiečių serialas, rodytas 1964–1968 metais. Ritchie jaučia malonumą rekonstruodamas praėjusius laikus – dekoracijos, šukuosenos, net aksesuarai filme aukščiausios rūšies, tarsi konsultantu būtų koks nors Tomas Fordas. Stilizaciją papildo 7-ojo dešimtmečio politikos ir papročių užuominos, juk būtent tada vyko seksualinė revoliucija, moterų emancipacija ir JAV bei SSRS dvikova. Herojai yra CŽV ir KGB agentai. Napoleonas Solo (Henry Cavill) ir Ilja Kurakinas (Armie Hammer) galiausiai turės susivienyti, kad apsaugotų pasaulį nuo atominės bombos nacių gerbėjų rankose. Tačiau net pamišę scenaristai neperspjautų karčių realijų, kai buvęs KGB agentas grasina pasauliui atominiu ginklu, o horizonte, deja, nematyti jokio agento 007. Tik bejėgiai politikai.

Donaldas Tuskas yra pastebėjęs, kad „ekshibicionizmas, mokėjimas supaprastinti, refleksai, sąmojis yra būtini XXI amžiaus lyderio bruožai. Tai šiandien norma ir jei nori laimėti rinkimus, tavo lyderis turi būti pastebimas. Nepaisant intelektualinių ir moralinių kvalifikacijų, kartkartėmis jis turi pasiversti klounu. Tačiau politikos turinys ir esmė nesikeičia. Klounas liks klounu, net jei ir labai populiariu.“

Pabėgimas į gamtą nuo karo, politikos, gyvenimo kartais gali pasirodyti vienintelis teisingas žingsnis. Debra Granik filme „Nepalikti pėdsakų“ (TV1, 26 d. 23 val.) tuo abejoja. Jos filmo personažai – paauglė Tom (Thomasin McKenzie) kartu su tėvu Vilu (Ben Foster) gyvena Oregono miškuose. Dieną jie kaupia atsargas ir tvarko stovyklavietę, ilsisi žaisdami šachmatais, o per šventes vyksta į prekybos centrą. Tačiau Vilas visur mato grėsmę dukteriai – ją kelia net rytinio bėgiojimo entuziastai.

Kelerius metus trunkanti tėvo ir dukters odisėja – tai pasakojimas apie dvigubą traumą. Tą, kuri ištinka karo veteranus, ir tą, kuri atsitinka paauglystėje, kai pristinga jėgų nutraukti bambagyslę. Režisierė stengiasi istorijos nesupaprastinti – nei Vilas yra asocialus despotas, nei Tom lyg palietus stebuklinga lazdele pavirs kieta mergina. Granik stebi vos matomus gestus, kasdienes banalybes, tarp žodžių glūdinčius jausmus ir didingą, abejingą gamtą.

Jūsų – Jonas Ūbis