Pasiilgusiems Paulo Thomo Andersono – ne tik kinuose rodoma „Saldymedžio pica“, bet ir 2017-ais pasirodęs jo „Nematomas siūlas“ (LRT Plius, 24 d. 21.33). Jis nukels į 6-ojo dešimtmečio Angliją. Filmo herojus Reinoldsas Vudkokas (Daniel Day-Lewis) yra garsus drabužių dizaineris. Jo mados namus valdo sesuo Sirilė (Lesley Manville). Čia viskas paklūsta Reinoldso gyvenimo ir kūrybos ritmui. Jis rengia aukštuomenės moteris, kartu suteikia joms ne tik formą, bet ir turinį: Reinoldso drabužiai daro moteris drąsias, padeda nugalėti baimes. Jis palieka drabužiuose nematomas savo žymes, palinkėjimus, užkeikimus. Tačiau nepaisant įspūdingai nufilmuotų fotosesijų, suknelių ar naujų kolekcijų pristatymų ritualų, „Nematomas siūlas“ – ne filmas apie mados kūrėją, skausmingai išgyvenantį laikų kaitą, kai pradeda įsigalėti Reinoldso nekenčiamas žodelis „chic“.
Reinoldsas elgiasi kaip kaprizingas vaikas. Moterys jo namuose keičiasi dažnai. Jos išeina iš namų tyliai, apdovanotos brangia suknele, nepalikdamos jokių pėdsakų. Iki tol, kol pajūrio viešbučio restorane Reinoldsas sutiks padavėją Almą (Vicky Krieps). Pirmas jų pokalbis, kai Reinoldsas užsakinėja sočius pusryčius, nutviekstas šypsenų šviesos. Andersonas iškart pabrėžia Reinoldso alkį, netrukus maisto motyvas taps dominuojantis, alkis ir užbaigs filmą. Reinoldsas išsiveš Almą į Londoną. Ji bus modelis, mūza, susikaus su Sirile, pavirs nuodytoja, bet pasieks savo. Reinoldsas priklausys tik jai taip, kaip Alma priklauso jam. Tegu ir aukodamas savo kūrybingumą. Paskutinė filmo scena, kai Reinoldsas staiga supranta, su kuo siejasi jo liga, turėtų liudyti begalinę meilę, tačiau „Nematomas siūlas“ vis dėlto ne meilės istorija.
Gausios pusryčių, vakarienių scenos filme tampa sekso pakaitalu. (Valgymas, maistas „Nematomame siūle“ taip erotizuoti, kad net verčia keisti požiūrį į šiuolaikinį kulinarinių filmų ir laidų antplūdį.) Kita vertus, maisto materialumas (kaip ir mados namų) filme tik paryškina jausmų dominavimą. Jausmingumas, kurį „Nematomo siūlo“ pradžioje akcentavo paviršiais ir erdvėmis slystanti kino kamera, pamažu užpildo kadrus, į pabaigą jie atrodys nelogiški, ties haliucinacijos riba. Nuodingi grybai, kurie į filmą įveda pasakos motyvą, išbudina fantomus, gyvenusius personažų viduje. Jie tampa matomi. Fantomai materializuojasi Andersono nuolat pabrėžiamuose Reinoldso ir Almos žvilgsniuose ir verčia prisiminti žiūrėjimu grįstą kino esmę.
Deja, dabar toks kinas nebemadingas. Fantomus išstumia lozungai, vidinės dramos pavirsta aiškiomis „žinutėmis“ ar net manifestais, o kūrėjai – naujos etikos pranašais. Svarbiausiu kriterijumi tampa filmo tema, tiksliau, jos aktualumas, o filmo žiūrėjimas virsta kolektyviniu susidorojimu su patirta trauma. Skaitydamas ditirambus tokiems filmams, dažnai pasijuntu kaip „chic“ išgirdęs Reinoldsas.
Scenaristės ir aktorės Emerald Fennell režisuota „Perspektyvi mergina“ (LNK, 20 d. 21.15) sulaukė didžiulio dėmesio ir „Oskaro“ už geriausią originalų scenarijų. Tai filmas apie moters kerštą. Jo herojė trisdešimtmetė Kasandra (visada puiki Carey Mulligan) dirba kavinėje, gyvena su tėvais ir vaikšto į barą, kur apsimeta girta ir gundo vyrus. Įviliodama juos (kartais ir jas) į spąstus, Kasandra keršija už vakarėlyje išprievartautą draugę.
Tokių motyvų ir istorijų rasi ne viename trileryje. Bet Fennell lyg ir gėdijasi kurianti B klasės filmą, todėl šiek tiek chuliganauja, šiek tiek koketuoja bandydama ir suteikti pramogą, ir formuluoti rimtas problemas. Juk Kasandra nepjausto širdžių ir nekastruoja. Jis skaito savo aukoms paskaitėles ir tai, ko gero, labai šiuolaikiška. Tik kad „Perspektyvios merginos“ pamokslai skamba neįtikinamai, o satyra – gana grubi, nors ir agresyvi.
Savo traumas gydau tradiciškai – renkuosi romantinę komediją arba detektyvą. Angažuotai publikai tai liaudiški žanrai. Geriausia priemonė, ir čia jau galite juoktis, – Rogerio Mitchello „Noting Hillas“ (LRT, 20 d. 22 val.). Tiesą sakant, pats nebežinau, kiek kartų rekomendavau šitą meilės istoriją su nuostabia Julios Roberts šypsena. Nepakenks ir Guy Ritchie „Džentelmenai“ (TV3, 19 d. 21.30) – labai suraizgyta (deja, ir gana mačistiška) kriminalinė istorija apie marihuanos pardavėją Maiką (Matthew McConaughey). Savo verslo imperiją jis pradėjo kurti dar būdamas studentas, patyrė šilto ir šalto, net įsigudrino auginti „žolę“ nuskurdusių britų aristokratų dvaruose. Maikas nusprendė, kad atėjo laikas gyventi ramiai ir kartu su žmona naudotis neteisėtai susikrautais turtais. Tik reikia rasti, kas nupirks jo „verslą“. Tai nebus taip lengva, kaip galėjo pasirodyti. Ypač po to, kai pažemintas žiniasklaidos magnatas ant Maiko užsiundys smalsų reporterį.
TV1 (19 d. 23 val.) rodo romantinę komediją „Džiuljeta. Atvirai“. Pagal Nicko Hornby romaną ją sukūrė Jesse Peretzas. Bet 2018 metais, kai filmas kurtas, kartu su socialinėmis ir kitokiomis permainomis romantinė dvasia jau gerokai išgaravo iš mus supančio pasaulio. Tad juokas gana kartus – kaip sako vienas herojų: „Pasaulis yra vis blogesnis, bet televizija vis geresnė.“
Hornby knygose ir pagal jas sukurtuose filmuose pasakojimo centre dažnai yra muzika. Virš pajūrio miestelyje gyvenančios Eni ir Dankano poros (Rose Byrne ir Chrisas O’Dowdas) sklando buvusios roko žvaigždės Takerio (Ethan Hawke) dvasia. Ji taip nusibodo filmo herojei, priverstai konkuruoti su dievuku Takeriu, kad ši nusprendžia nutraukti santykius. Bet ilgai dingęs Takeris grįžta ir atsiranda keistas meilės trikampis: perdegęs ir vaikais aptekęs amerikietis tampa ne tik Dankano, bet ir Eni simpatijų objektu. Peretzas rodo, kaip „tikras gyvenimas“ neatitinka romantinių komedijų sužadintų iliuzijų, bet pasaulis tikrai mūsų akyse kasdien vis blogesnis, užtenka palyginti Versalio auksuose ir veidrodžiuose atsispindinčius pasaulio galinguosius ir sugriautos Ukrainos vaizdus.
Jūsų – Jonas Ūbis
