Gintaro rūmai, nuorūkos pamiškėje

Pastarųjų metų parodų rengėjai ne sykį kvietė diskutuoti apie moderniąją Lietuvos tapatybę ir jos požymius. Neretai painūs identiteto klausimai kvestionuoti didžiųjų muziejų, jų padalinių nuolatinėse ir teminėse ekspozicijose, jie vis paliečiami netgi nemuziejinėse institucijose – nuo Prezidentūroje esančio Valstybės pažinimo centro iki šalies ypatumus greituoju būdu atskleidžiančių reginių „Expo“ paviljonuose, kartais ir šalies oro uostuose. Paspartinto „efektyvumo“ siekis, noras ne vien edukuoti, bet ir mesti iššūkius, sugundyti svetimšalį kartais pakiša koją. Daugelį neseniai nustebino vulgari Vilniaus reklama, skirta ant vilionių kabliuko neva užkibsiantiems užsieniečiams. Šį produktą vertinę tautiečiai baisėjosi prasčiokišku humoru ir (po)sovietinių realijų parodijomis, šalies sostinės reprezentacija pagal nuvalkiotą principą „prieš“ ir „po“. Suprimityvinta XX a. istorija su visais jos skauduliais ir pasišaipymais iš jų, pajuokai išstatytas homo sovieticus ir kontrasto būdu demonstruojami šaunumo stereotipai tiesiog parodė, kad kintančią, pervartomis ir lūžiais išmargintą savastį nusakyti greituoju būdu nėra paprasta.  

Giliau pažvelgti į sudėtingas daugialypių istorijų sanklodas provokavo jau praėję didieji jubiliejai; ne vien sostinės 700 metų sukaktis, bet ir kai kurių didžiųjų kultūros įstaigų gimtadieniai. Svarbios datos muziejams suteikė finansinę galimybę per nuoseklius kuratorinius tyrimus ir originalesnio rakurso paieškas konstruoti šviežesnį požiūrį į įprastus dalykus. Tarkime, nieko naujo šiandien nepasakyčiau teigdama, kad lietuviškumo įvaizdžiai ilgą laiką asocijavosi, tarp kitų dalykų, su gintaro dirbiniais. Vis dėlto asmeninė nuostaba dėl to, kaip gintaro idėja suaktualinta Palangos gintaro muziejuje (PGM) ką tik pasibaigusioje parodoje „Mūsų gyslomis teka gintaras“ (kuratorė Jurgita Ludavičienė), gali būti lyginama su įspūdžiu išvydus ligi tol nepastebėtą „dramblį kambaryje“. Metaforinis dramblys išoriškai santūrioje ekspozicijoje grafų Tiškevičių rūmuose pasirodė tada, kai uždaviau sau klausimą, kaip ir kodėl oficiozinėje kultūros sistemoje 1963 m. apskritai radosi Gintaro muziejumi vadinama institucija. Žinojome, jog gintaras naudotas tiek masinėje papuošalų gamyboje, tiek profesionaliojoje vardinėje juvelyrikoje, vis dėlto parodoje teigiama, kad ši medžiaga mūsų modernybėje funkcionavo kaip kai kas daugiau. Gintarinė materija kadaise provokavo pačią gintaro šalies idėją – įtaigią politizuotą savastį. Į atnaujintą muziejaus ekspoziciją nejuntamai įsiterpusioje laikinojoje parodoje tapatybės konstravimo per gintarą įspūdis stipresnis, nei gali prisiminti iš to, ką seniai žinojai.

Jei Baltijos krašto ypatumus reikėtų nusakyti per ilgojo laiko perspektyvą, vaizduotėje greičiausiai sušmėžuotų gintarais besidžiaugiančios neolito periodo bendruomenės. Gintaro gausa anuomet turėjo savas priežastis, mat vandens ir žemės konfigūracija priešistoriniais laikais atrodė visiškai kitaip nei dabar. Naujųjų laikų gintaro ekspedicijas paskatino toli į šiaurę pasklidusios gintaringų nuogulų dalelės iš Sembos pusiasalio. Taigi mąstydama apie XIX a. rankiotojus galbūt prisiminčiau amžiaus vidury atsitiktinai Kuršių mariose rastus 900 kg gintaro bei netrukus regione suklestėjusią kasimo ir apdirbimo pramonę (minėti reiškiniai, suprantama, dar turėjo nedaug ką bendro su lietuvybe). Šių paieškų ir atradimų peripetijos buvo aptartos ankstesnėje 60-osiomis PGM veiklos metinėmis skirtoje parodoje, o parodoje „Mūsų gyslomis teka gintaras“ žvalgytasi po  trumpesnę istorinę perspektyvą, daugiausia apimančią XX a. idėjas. Čia paaiškinama, kaip simbolio statusą įgavęs jūrų ir marių mineralas „tapo Lietuvos dvasią išreiškiančiu objektu“. Nauji eksponatai iš įvairių kitų institucijų taikliais vizualiniais punktyrais nužymi geopolitikos pokyčius, lietuviškosios Baltijos pakrantės išsiplėtimą 1923 m., vis stiprėjusį tautinį romantizmą, dailiųjų amatų sąjūdį, taip pat vėlesnių dešimtmečių gintaro industriją.

Dairantis identiteto kalvių galima gilintis į klampias politines peripetijas, tačiau užtektų net ir trumpam atkreipti dėmesį į mūsų modernybę savaip liudijusias šalies didmoteres. Pirmojoje salėje į žiūrovus žvilgsnį įsmeigia masyviomis formomis Petro Kalpoko perteikta stambių pečių kunigaikštienė Birutė, valiūkiškai besitaisanti aukso sruogą (3-iojo XX a. dešimtmečio kūrinys). Gretimoje salėje – žymioji Antano Žmuidzinavičiaus tapyta žemėn akis nudelbusi poetė Salomėja su nerimu veide („Diemedžiu žydėsiu“ baigtas jau po karo). Jos abi savaip svarbios, taigi abi su gintaro karoliais. Čia pat ir visos kitos (pusiau) mitologinės, alegorinės, tarybinės Pabaltijo respubliką personifikuojančios moterys, abstrahuotos ir suplokštintos būtybės, statiškosios plakatų herojės. Sudaužytų gintaro rūmų pasaka gimė XIX a. pirmoje pusėje, kai Liudvikas A. Jucevičius 1839 m. sukūrė ir publikavo padavimą „Baltijos jūros karalienė“ (tuo metu kūrinys neturėjo kažkokių specifinių tautinių aspiracijų). O štai jau XX a. vidury totalitarizmas be skrupulų naudojosi gintaru it šviežiai sumaišytu sovietinį lietuviškumą sutvirtinančiu cementu.

Gintaras kadaise eksponuotas Paryžiaus ir Niujorko pasaulinėse parodose, vadintas „specifine tautine preke“, eksportuotas į kitas šalis (šis eksportas tęsėsi ir sovietmečiu). Prie sentimentalių svajonių, žinoma, rankas prikišo žymūs menininkai. 1920 m. pasirodžiusi Maironio poema „Jūratė ir Kastytis“ nacionalinį Baltijos mineralą toliau gludino ir taurino, įtvirtino naujas prasmes, taigi kultūrinėje vaizduotėje gintaras ėmė asocijuotis, kaip teigia parodos aprašas, su „romantiniu žlugusios meilės įvaizdžiu“. Vėliau, bet vis dar tarpukariu, kuriant nacionalinio kostiumo kanoną žmonės skatinti dėvėti lietuviškus tautinius drabužius, o gintaro karoliai tapo neatsiejamu lietuviškumo atributu, iš viršaus palaimintu „sisteminiu lietuvaitės įvaizdžio dėmeniu“. Tarpukariu ir sovietmečiu iš kadaise deivės suteiktos dovanos gintaras virto lietuviškumo sankaupa, nacionaliniu turtu, „duodančiu tautinių spalvų spektrą“. Medaus ir saulės atspalvių mineralas, poetės išaukštintasis sakralus lašelis, reprezentuojantis Lietuvą tvirtame tarybinių tautų draugystės glėbyje, tapo ir „visos Sovietų Sąjungos auksu“. Nuo gintaro rūmuose gyvenusios paslaptingosios Jūratės iki pačių naujausių laikų „gintarinės ledi“ vaizdinių – tik vienas ištįsęs ir gerokai apdaužytas šimtmetis.

Kad ir kaip žiūrėtum, ikikarinis gintaras beveik niekuo nesiskyrė nuo pokarinio. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, nacionalinio mineralo kultūrinės reikšmės praktiškai nesuskeldėjo, nors gintarinės Lietuvos nepriklausomybę keitė sovietinės respublikos statusas. Priešistorinių spygliuočių sakų auksinė derva, rodos, iš tiesų ėmė tekėti mūsų gyslomis. O smulkūs ir nebūtinai skoningi dekoratyviniai akcentai buvo dėliojami parodomosiose kuklių sovietinių būstų kertėse. Gintaro politika ir patetika, visas tas reprezentacinis patosas, žinoma, ilgainiui negalėjo neturėti šalutinių neigiamų pasekmių. Kaip rašoma parodos pristatyme, „daugybė gintaro karolių, segių, gintarinių mozaikų sukūrė stiprią emocinę gintaro ir Lietuvos sąsają, tačiau drauge devalvavo patį mineralą. Monumentalios mozaikos pamažu virto suvenyrinėmis lentutėmis su pritvirtintais gintaro gabalėliais, kurios drauge su menkaverčiais maišeliais, pilnais gintaro trupinių, tapo beveik privalomu kiekvieno lietuvio interjero atributu.“ Taigi, oficialiajai ideologijai žlungant masiniai gintaro dirbiniai tarsi nuvertėjo; netgi paskutiniais sovietmečio metais jie daugeliui nebekėlė ypatingo džiugesio. Iš oficialiojoje juvelyrikoje ir papuošalų gamyboje sureikšmintos medžiagos pasišaipyta pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Gintarą komentuojančią nepriklausomybės laikų ekspoziciją PGM rūmų koplyčioje ženklina nebe romantiniai tautiniai sentimentai, bet popmenui būdingi turinio ir medžiagos kontrastai. Vis dėlto gintaro vertė nuolatos svyravo, lūžių metais magiška jo prigimtis ir ypatingai aukštinta, ir čia pat ironizuota. Nenustebčiau, jei šių dienų menininkų požiūris į šią medžiagą skirtųsi nuo to, kurį galima buvo justi dar prieš porą dešimtmečių.

Moderniosios XX a. Lietuvos identitetas, ypač pokariu, žinoma, nebuvo vien gintarinis – gintarinė anuomet buvo oficialioji ideologija. O prie gintaro prisisiurbusi totalitarizmo sistema nebuvo iš jo gimusi, tarsi kokia Venera iš įmantrios kriauklės. Po sovietinės okupacijos nacionalinis šiltų tonų mineralas, kurį XIX a. pramonė rūšiavo į 120 rūšių ir skirtingas spalvas, dydžius bei formas, taip pat ėmė teikti naują bendrumo pojūtį, įgavo ilgesio reikšmę lietuviškoje diasporoje. Šį, sakytumei, lipnų tarybinį „sielos medų“ kaip raminamąją medžiagą naudojo lietuviškoji išeivija (kai kurie karo bėgliai spėjo pasiimti gintaro vėrinį ar suvenyrą). Lietuvaitės karoliai ne vienam asocijavosi su prarasta tėviške, taigi jie, kaip ir kitos panašios dovanos, vėliau buvo vertinami tų, kurie anapus vandenynų vis prisimindavo savo šalį; tą rodo, pavyzdžiui, intriguojančios gintaro kolekcijos JAV. Kalbant apie modernistinį išeivijos identitetą, galima minėti Palangoje Jono Šliūpo muziejuje veikiančią parodą „Kazio Varnelio kūryba: tapatybė ir forma“. Vis dėlto šiuo atveju akcentuosiu būtent vietines pokario spalvas. Suverenios valstybės sunaikinimas ir sudaužyti žmonių likimai vargu ar turėjo ką bendro su liaudies pasakoje liūdnai apdainuota stebuklingų rūmų griūtimi jūros dugne. Šios pasakos buvo sekamos ir vėliau, tačiau norint kalbėti apie realius XX a. kataklizmus tenka prisiminti randus, skriaudas ir ilgiems dešimtmečiams užprogramuotas kolektyvines traumas.

Įvairiose dokumentinėse ekspozicijose kartais rodomas karo ir pokario neteisybes į dienos šviesą šiandien vėl iškelia Palangos Antano Mončio meno muziejuje veikianti Kęstučio Grigaliūno paroda „Rainiai. Miškas. Vienos nakties istorija“. Ji yra tarsi radikalus kontrastas iš esmės šviesių tonų PGM naratyvams. Menininkas jau ne pirmą sykį pasakoja apie užgrobimą, karo žiaurumus ir sulaužytus likimus; juos Grigaliūnas perteikia dešimtimis, o kartais ir šimtais skaičiuodamas XX a. vidury gyvenusius ir nužudytus Lietuvos žmones. Praėjusiame laike įsirėžusį vienos nakties siaubą atskleidžiančioje dabartinėje ekspozicijoje tarp politinių kalinių fotoportretų taip pat rodomi lakštai su išdidintais pirštų atspaudais. Tais atvejais, kai pirštų atspaudai bylose neišlikę, ant skepetaičių ar iškirptų drobės audinio skiaučių parodos autorius išsiuvinėja inicialus (panašūs audinių fragmentai kažkada tapdavo šeimos moterų parūpinamomis simbolinėmis įkapėmis NKVD nukankintiems kūnams). Priešais ant grindų kaip mikroistorijos įkalčiai išdėliotos nykios šiukšlės – nuorūkos tarp kankorėžių, geležtės, virvagaliai, sudilę peiliai, keisti apdaužyti buteliukai... Tai – karo ir pokario realijas reflektuojančios pamiškėje atrastos išoriniam stebėtojui ne visada pastebimos įvykių liekanos. Jos visos pažymėtos skaičiais geltonuose kvadratėliuose, mat kadaise būtent taip būdavo skaičiuojami ir fotodokumentuojami „įrodymai“, kurie vėliau nuguldavo į kaltinamąsias bylas.   

Savo meninėje veikloje apmąstydamas šalies istorinę atmintį Grigaliūnas nesiūlo susireikšminti ir nuolat „virkauti“. Jis tiesiog primena, kad nevalia pamiršti įvykusios tragedijos, už kurią niekada ir jokiais žmogiškais būdais nebuvo atsiprašyta. Niekuo dėti žmonės buvo sunaikinti, beliko veidai fotografijose ir kai kurie prie įkalčių priskirti biometriniai duomenys. Į čia pat ekspozicijoje sumestų pušų šakelių krūveles net nesinori žiūrėti, užtenka nujausti, kad ten gali rasi smurto liudijimų. Juk ir taip žinome, kad po tokiomis kažkas vis būdavo pakišta ar pakasta. Menininko ne vienus metus leidžiamuose „Vaizdų archyvo“ sąsiuviniuose, mirties dienoraščių lakštuose vis dokumentuojami įvairių tautų Lietuvoje suimtų, kankintų, nužudytų, prievarta išvežtų šalies gyventojų portretai, tremtinių ir politinių kalinių tiesūs žvilgsniai, taip pat kadaise buvusių šviesių asmeninių gyvenimų akimirkos prieš karą, ir ši ritualinė grigaliūniškoji karo aukų skaičiuotė niekaip nesibaigia. Lietuvos ypatingajame archyve esančiose baudžiamosiose bylose menininkas vis atranda ir išdidinęs prikišamai mums rodo dar daugiau nepažįstamųjų, o tie vaizdai į šiandienos sąmonę stringa skaudžiai kažką vėl primindami. Nors dabartinė ekspozicija liudija klaikius lietuviškuosius 1941 m. birželio nakties įvykius, per juos Grigaliūnas jau kalba ir apie tai, kas visai neseniai įvyko Bučoje bei kitur. Apie vėl pasėtas pragaro sėklas ir traumas, kurios yra (ir vėl) užprogramuojamos daugybei metų, ne vienai ateities kartai. Gyvenimus, o kartu ir ankstesnes tapatybes sumindęs didysis blogis po Šaltojo karo nenusibaigė, jis šiandien vėl prisiartino.

Taip vis iš naujo prikeliama atmintis, o jos konfigūracijos mumyse pasklinda kaip gyvas vis sujudinamų giliųjų emocijų vanduo. Salstelėjęs totalitarinio laikotarpio optimizmas, kuris PGM, beje, eksponuotas ant neutralių, tačiau šiandienos skoniui „įtartinų“ rausvai smėlinės spalvos „socialistinių“ tapetų, vėlesniais metais įgavo komiškų bruožų. Kai kurie gintaro prigimtinį „meniškumą“ liudiję dirbiniai, egzotika arba literatūriškumu dvelkiantys nuolatiniai muziejaus eksponatai net ir sovietiniais laikais atrodė juokingai, kaip tas Šarūno Nako pamėgtasis gintarinis traktorius. Ilgainiui oficialioji gintaro mitologija buvo atmesta. Bet ir tarybinės moters karolių vėriniai, ir jau nudžiūvusios ašaros ant skarelių, karo ir pokario prisiminimai, išeivijos ilgesį liudiję gintarėliai – visi jie veriami ant istorinės atminties ir tapatybės šniūrelių. Prieš daugybę tūkstantmečių  susiformavęs mineralas, kurį žmogus ėmė vertinti kaip taurią saulės ir medaus spalvos materiją, kažkada iliustravo moderniosios geologijos atradimus, vėliau jis aktyviai naudotas tautinės valstybės kūrimo procese. Deja, šiandien kolektyvinės tapatybės grynuolių dairytis neverta, juk geležiniai XX a. pokario ašmenys supjaustė tiek gyvuosius bendruomeninius saitus, tiek asmenines svajas bei visa tai, kas buvo sava.

Štai čia, vienoje nedidelėje nacionalinio muziejaus parodoje, vienoje moderniojo identiteto pusėje – kadaise adoruotas Baltijos auksas, tarpukario skautų ženklai ir diplomatinės dovanos (iki šiol gintarą vis dar dovanojame oficialiems svečiams ar eiliniams užsieniečiams). Čia reprezentuojama ir gintaro apdirbimo pramonė, sovietinių dailės kombinatų veikla. Fotografijose – tautiniais drabužiais pasidabinusios merginos (iš tarpukario, taip pat iš Atgimimo laikų). Vienoje salėje matome 1937 m. Europos krepšinio čempionato nugalėtojams – Lietuvos krepšinio rinktinei – skirtą gintarinį obeliską, šalimais esančioje kitoje rodomi Klaipėdos dailės kombinate tiražuoti suvenyriniai salomėjų portretai ir gintariniai leninai. O nuėję į dar vieną muziejų už parko akimirksniu pajuntame, kaip tomis pačiomis metaforinėmis gyslomis XX a. viduryje taip pat tekėjo sukrešėjęs purvas. Šitai nutiko tada, kai kūnas ir kraujas jau buvo sustingę dėl užtemdyto proto daromų karo nusikaltimų. Ant išplautų Antano Mončio muziejaus grindų Grigaliūno parodoje išdėlioti nešvarūs žemėti įkalčiai liudija ne moderniąją mūsų tapatybę, bet kokčias antimodernybės grimasas. Neretai drumzlinuose atminties vandenyse gali ryškėti keistos spalvos. Vis neišsisklaidantis vienos nakties šiurpas kontrastuoja su liūdnai įsisąmoninta neišvengiamybe, nepermatoma dervuota juoda kažkurioje vietoje nejučia prašviesėja iki skaidrios gintarinės. Asmeninės ir kolektyvinės istorijos atminties puslapiuose ne sykį buvo retušuotos, lygiai kaip ir gyvybiškai svarbios emocinės jungtys buvo priverstinai ir grubiai sutraukytos visiems laikams. Čia pernelyg sunku atsekti vienprasmiškus ir laiko požiūriu vienkartinius „prieš“ ir „po“.

Paroda „Mūsų gyslomis teka gintaras“ Palangos gintaro muziejuje veikė iki balandžio 28 d.

Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Rainiai. Miškas. Vienos nakties istorija“ veikia iki gegužės 10 d.

Antano Mončio meno muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)