Autorius: Skaidra Trilupaitytė
Skaidra Trilupaitytė
Apie (absoliučią) meno įtrauką I
2022-ieji
Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus.
Skaidra Trilupaitytė
Ar pasitikite skaitmeniniais antrininkais? (II)
Skverbimasis ne tik į dabartį, bet ir į mirusiųjų pasaulį, prisipažinsiu, glumina, nepaisant žinojimo, jog prie ekscentriškų įrankių greit priprantame. Pavyzdžiui, 2021 m. pradžioje ne vienas džiaugėsi ką tik pasirodžiusiu įmonės „MyHeritage“ pasiūlytu „Deep Nostalgia“ produktu. Čia demonstruojami žinomų istorinių asmenybių veidai sumirkčioja, nusišypso, galima stebėti ir subtiliai besikeičiančią niekada gyvai nefilmuoto žmogaus mimiką. Mat senovines fotografijas bendrovės puslapyje koregavo neuroninių tinklų programa, „atgaivinanti“ pasirinktą veidą trumpame vaizdo įraše.
Skaidra Trilupaitytė
Ar pasitikite skaitmeniniais antrininkais? (I)
Kažin ar šiandien ką nors nustebintume pareiškimu, jog kasdieniame gyvenime mus supa kūno funkcijas pratęsiantys automatai arba asmens tapatybę analizuojančios „protingosios programėlės“. Įvairiausi skaitmeniniai padėjėjai kartais būna gana aktyvūs, netgi įkyriai besibraunantys į dėmesio lauką. Kai kurie mūsų įprato prie vadinamųjų asmeninių, nuolat besimokančių, asistentų.
Skaidra Trilupaitytė
Adomo Šaknis
Neiškapstomi kelmai požeminėse žinojimo sistemose
Medijų menininkas Adomas Žudys šiemet ėmėsi grandiozinio ir keisto sumanymo. Išsikasė milžinišką, kelių šimtų metų senumo pas gimines kaime kadaise nukirsto ąžuolo kelmą ir nutarė jį restauruoti. Taip išjudino dirvą gimtajame Šiaulių rajone ir „grįžimo prie šaknų“ idėją. Masyvų šaknyną jaunas kūrėjas vežė į skirtingas Lietuvos vietas ir apdorojo meno erdvėse, pats šio proceso metu bendravo su žiūrovais – pasakojo lankytojams apie dienos šviesą ne visuomet pasiekiančius, oficialiai užkardytus, ar tiesiog mokslo ignoruojamus, žinių šaltinius. Tuo lyg ir vertė abejoti nūdienos žmogaus proto racionalumu, gebėjimu atsirinkti faktus, tarsi savaime suprantamu mūsų pasikliovimu patikrintais autoritetais.
Skaidra Trilupaitytė
Mėsos kelias
Miestietiškas supratimas
Kovą atsidaręs Vilniaus muziejus ir jo kūrimosi istorija jau sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Visiškas atsitiktinumas, kad dabartinės kultūros pasaulyje lauktos institucijos patalpos yra Vokiečių ir Mėsinių gatvių sandūroje. Tačiau pažįstant naująją direktorę menotyrininkę Rasą Antanavičiūtę, manau, jokio atsitiktinumo, jog tyrimams, istoriniams eksperimentams ir netikėtiems atradimams skirto muziejaus kolektyvas šią aplinkybę išnaudojo su kaupu.
Skaidra Trilupaitytė
Kuriantis žmogus tarp gyvūno ir algoritmo
Po paskaitos MO muziejuje
Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.
Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ – meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).
Skaidra Trilupaitytė
Neprognozuotas vy(k)smas
Arba inovacija kaip planavimo užduotis
Kultūros strategai ne pirmą dešimtmetį kalba apie kultūros išteklius ir per kultūrą sukuriamas vertes. Tai byloja ir įvairūs dokumentai. Ne sykį siekta surinkti patikimus duomenis, kurie galėtų pasitarnauti įrodymais grįstos ir į ateities pokyčius nukreiptos kultūros politikos kūrimui. 2001 m. LR Vyriausybė priėmė Lietuvos kultūros politikos nuostatas (beje, sulaukusias nemažai kritikos). Maždaug tuo pat metu nevyriausybinių ir ES organizacijų dėka intensyvėjo anuomet šviežias kultūros ir kūrybinių industrijų žodynas; netrukus pristatytos ir šios srities potencialą mėginančios atskleisti galimybių studijos. 2010 m. LR Seimas patvirtino Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, žadinusias dideles kultūrininkų viltis. Vienas paskutiniųjų į pokyčius nukreiptų dokumentų – LR kultūros ministerijos 2018 m. pabaigoje pristatyta strategija „Kultūra 2030 – Kultūros politikos kryptys“. Minėdama šio dokumento parengiamuosius darbus ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sakė, kad remtasi geraisiais pavyzdžiais ir praktikomis, tam atlikta galimybių studija. Teigta, jog strategija bus „artimiausio dešimtmečio kultūros srities pokyčius ir jų poveikį Lietuvos gyventojams apibrėžiančių esminių nuostatų visuma“.
Skaidra Trilupaitytė
Apie vieną Vilniaus „piktžaizdę“
Viešoji kultūrinė erdvė ir laikinumo dešimtmetis
Sovietmečio kultūrinių erdvių likimai jau seniai tapo žurnalistinio dėmesio objektu. Kartais su apleistu „šiukšlynu“, o kartais ir su urbanistiniu paveldu siejami statiniai šalies sostinėje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Profsąjungų rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, Geležinkeliečių kultūros rūmai ir kt. – sulaukė ne vieno pasiūlymo dėl ateities. Viešojoje erdvėje netolygiai besikeičiantis požiūris į vieną ar kitą opią problemą paprastai nerodo logikos ar nuoseklių visuomenės „sąmonėjimo“ procesų. Turint minty nuolatines manipuliacijas žiniasklaida, nenuostabu, jog įsivaizdavimas apie sovietinės praeities ženklus kinta, nors statinių istorijos neretai panašios. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viešosios erdvės – pastatai arba juose esančios patalpos – buvo perduoti (dažniausiai itin pigiai parduodant) privačiam sektoriui, šį veiksmą aiškinant tuo, jog naujas savininkas („investuotojas“) sugebės „kur kas geriau“ tvarkytis su tokių erdvių valdymo problemomis.
