Praėjusį rudenį Yana Ross susidomėjo savižudybėmis. Dirbo ne tik Vilniuje, kartu su dramaturgijos konsultantais Andrium Jevsejevu ir Sigita Ivaškaite bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais kurdama „(Savi)žudikus“, pristatytus Naujosios dramos dienose, bet ir Lenkijoje, kur pastatė Franzo Xavero Kroetzo pjesę „Sveikinimų koncertas“.
Tai, ką matėme rudenį Vilniuje, tebuvo kiek skubotai paruoštas skaitymas su labai aiškia pozicija: jei norime, kad mažėtų savižudybių skaičius, turime ką nors iš tikrųjų keisti. Spektaklyje siūlomas (savi)žudikų paramos fondas nuskambėjo kiek makabriškai, tačiau buvo paremtas nenuginčijama logika. Ir nors kūrėjai galėjo pasirodyti nejautrūs, buvo akivaizdu, kad pašaipus jų tonas atsirado kalbant ne tiek apie pačias savižudybes, kiek apie įvairių institucijų norą su jomis kovoti pasirenkant neefektyvius metodus. Trumpai tariant, juoktasi iš to, kad, užuot kūrę šalį, kurioje norisi gyventi, kuriame fondus ir institucijas, kurios turi kovoti su žmonių nenoru gyventi. Vilniuje apie savižudybes kalbėta globaliau, valstybės lygmeniu, o Lenkijoje statyta F. X. Kroetzo pjesė pasakoja apie vieną moterį, kurią pasitraukimas iš gyvenimo, regis, tiesiog ištinka.
Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.
Projekto „Kritikai vs. choreografai“ trečiasis sezonas jau eina į pabaigą, bet apie jį viešumoje kalbama ganėtinai mažai. Nors pavadinime ir naudojamas supriešinimas vs., vis dėlto tai yra bendradarbiavimo projektas, Lietuvoje po truputį įtvirtinantis šokio dramaturgo figūrą. Apie projektą, jo tikslus ir pačią šokio dramaturgiją kalbamės su „Kritikai vs. choreografai“ koordinatore ir dalyve Ingrida Gerbutavičiūte, jau nebe pirmus metus projekte dalyvaujančiomis šokio ir teatro teoretikėmis Sigita Ivaškaite, Monika Jašinskaite, Silvija Čižaite-Rudokiene.
Kaune vykusios peripetijos – savivaldybės ir teatralų nesutarimai, Kauno pantomimos teatro ir šokio teatro „Aura“ sujungimas – atrodė kaip išties didelė nelaimė ir pantomimos teatrui, ir „Aurai“. Kai jau lyg ir buvo galima grįžti į vėžes, griebtis darbo ir pamiršti savivaldybės pokštus, išsilakstė pagrindiniai „Auros“ šokėjai (kas į užsienį, kas dirbti savarankiškai) ir teko performuoti trupę. Kaip teatras susitvarkė su šia bėda, buvo galima pamatyti jo rengiamame festivalyje „Aura ’24“ Kaune. O visai neseniai tokia proga suteikta ir vilniečiams: lapkričio 18 d. „Menų spaustuvėje“ „Aura“ parodė naujausią savo spektaklį „Curricula vitarum-CVs-Gyvenimo aprašymai“.
Spektaklio choreografas iš Vokietijos Paulas Hessas pirmasis sukūrė spektaklį su naujai surinkta tarptautine trupe (Daniel Medeiros, Ema Nedobežkina, Paulius Prievelis, Gintarė Ščavinskaitė, Anna Karen Gonzalez, Alfredo Flores Ayon, Israel Ismael Infante Salazar, Kyrie Oda). Spektaklio metu buvo nesunku pajusti, kad choreografas suteikė šokėjams laisvę improvizuoti ir žaisti savo sukonstruotose ribose: žaismingi, linksmi, vaidinantys šokėjai scenoje ne tik stengėsi atlikti jiems suformuluotas užduotis, bet ir bendravo. Netgi šokdami tikslumo, sinchroniškumo reikalaujančias kombinacijas. Ši nauja trupė pasirodė labai jaunatviška ir dar kiek vaikiška: žaidžianti, lengvai flirtuojanti, kad pažintų vieni kitus, prisijaukintų žiūrovus ir pradėtų šokti kartu.
Pastaruoju metu vis tenka lankytis „Kablyje“. Ne vakarėliuose ir ne su riedlente: teatre. Dar ne taip seniai ten buvo įsikūręs Vido Bareikio „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“, o dabar „Kablys“ pavirto „Bad Rabbits“ buveine. Ne, ne tų muzikantų iš JAV, o jaunų teatro kūrėjų, mėginančių kurti kitokį teatrą. Vos per mėnesį „Bad Rabbits“ čia parodė du naujus spektaklius – „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ ir „Vienatvė. 1991“.
„Šiuolaikinis tolerancijos centras“, arba ŠTC, žiūrovus įtraukia į ganėtinai ilgai trunkantį spektaklį-simuliaciją. Pirmoje dalyje vyksta darbo pokalbių simuliacija, čia veikia šeši darbo ieškantys jauni žmonės ir visi žiūrovai, gaunantys vis kito darbdavio vaidmenį ir sprendžiantys – priimti į darbą ar ne. Pasibaigus šiai daliai, po trumpos pertraukėlės, visi kviečiami apsilankyti į darbus pretendavusiųjų pasauliuose. Jie perteikti ir kaip spektaklis, ir kaip ortodontės paskaita, ir kaip instaliacija, žaidimas ar koncertas. O vienam ar dviem laimingiesiems – ir kaip pokalbis su vienu iš aktorių.
Idėja intriguojanti. Dalyvauti žiūrovams tenka daug, bet to dalyvavimo įkyriai nereikalaujama. Tiesa, nuo to beveik niekas nepriklauso. Darbo pokalbio stimuliatoriuje žiūrovai gali klausinėti, ko tik nori, ir nuo to priklauso, ką apie darbo ieškančiuosius sužinome. Tačiau mūsų balsavimas priimant į darbą, toliau vystantis veiksmui, iš esmės nieko nekeičia. Tad pirmoji dalis tėra žaidimas, kurio metu galime pasitikrinti savo prioritetus: kaip rinkimuose, kur anonimiškai pasisakęs tematai savo balsą nuomonių statistikos fone. Tik spektaklyje ta statistika ne visai tiksli: pasitikėdama žiūrovų noru dalyvauti ir balsuoti skaičiuoklė ne kartą praleido ne vieną nuo balsavimo susilaikiusį dalyvį.
Nykstančios rūšys yra saugomos. Įrašomos į raudonąsias knygas, apgyvendinamos rezervatuose, veisiamos. Čekų dramaturgas Petras Zelenka prieš kelerius metus parašė pjesę apie nykstančiuosius. Tik ne apie kokius nors augalus, paukščius ar dumblius, o apie homo sapiens – vieną sudėtingiausių, pavojingiausių žinduolių. Tiksliau, apie tam tikras jos atmainas: kuriančias, griaunančias, tikinčias, neišduodančias savo vertybių.
Pjesėje pasakojama istorija apie du draugus, sėdėjusius viename mokyklos suole ir po daugybės metų vėl susitikusius. Jiržis Čejka, vadinamas Džeremiu, – fotografas. Jo nuotraukos lyg ir geros, bet pinigų nėra. Vadyba užsiima antroji žmona, kurios tėvas serga Alzheimerio liga. Ji, pasirodo, buvusi gero draugo, kuris žuvo, kai fotografuodamas užlipo ant minos, žmona. Džeremio fotografija humanistiška: jam svarbus žmogus, o nuotraukos yra vienas iš būdų pažvelgti į žmonių sielas. Tačiau jis geria, yra neištikimas ir galiausiai parsiduoda, nors niekina parsidavėlius.
Jo mokyklos laikų draugas Janas dirba didelei vaistų gamybos įmonei, padėdamas parduoti vaistus ir nesigilindamas į jų poveikį. Džeremis jį laiko niekšu parsidavėliu, mat jis neturi principų. Tačiau, nors niekina jį, pasvajoja apie buvimą jo vietoje.
Festivaliuose „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje ir „Tylos!“ Vilniuje, be daugybės kitų jaunų trupių, teatrų, buvo galima pamatyti ir daug kam dar nežinomą „Apeirono“ teatrą iš Klaipėdos. Iki tol negirdėtas (nors ir ne vieną spektaklį sukūręs) teatras sudomino. Apie tai, koks yra ir koks žada būti „Apeironas“ artimiausioje ateityje, kalbamės su šio teatro kūrėjomis Greta Kazlauskaite ir Egle Kazickaite.
Vilniuje LMTA studijas baigę jauni žmonės neretai steigia trupes su kurso draugais. Tiesa, tos trupės dažniausiai gyvuoja neilgai. Kaip atsiradote jūs?
Greta Kazlauskaitė: Žmonės, kurie dabar dirba „Apeirono“ teatre, yra skirtingų laidų, mokyklų, vadovų. Apie nuolatinės trupės subūrimą kol kas tik atsargiai svajojame. Sunku ne suburti trupę, o ją išlaikyti vieningą. Tam reikia kiekvieno trupės nario sąmoningumo, brandos ir valios. Jauni žmonės dažniausiai pradeda burtis iš karštligiškos idėjos, o lieka kiekvieno individualizmas. Todėl mes kantriai laukiame stabilumo. Ir dėl to dirbame.
Pasikalbėti su Karolina Žernyte susitikome vieną karščiausių šios vasaros dienų Trakuose – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Semeliškių, kur vasarodama ji ruošiasi naujiems darbams. Karolina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėsi aktorių lėlininkų kurse, porą metų dirbo Kauno lėlių teatre, o dabar režisuoja: praėjusių ir šių metų pavasariais stačiusi spektaklius Rusijoje, šiuo metu ji planuoja būsimus projektus ir Rusijoje, ir Lietuvoje.
VDA galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. atidaryta scenografijos ir marionečių paroda. Jos eksponatai skirti spektakliui „Leili ir Medžūnas“, kurio premjera įvyks maždaug po pusės metų Baku, Tarlan Gorchu marionečių teatre. Vėliau planuojama šį spektaklį atvežti ir į Lietuvą.
Spektaklis statomas pagal seną arabų legendą apie Leili ir Medžūną. Vos susipažinę jie iš karto pamilo vienas kitą. Medžūnas, kurio tikrasis vardas – Kaisas, pametė galvą dėl Leili ir buvo imtas pravardžiuoti bepročiu – Medžūnu. Leili tėvas neleido dukteriai tekėti už bepročio ir ištekino ją už kito. Medžūnas atsiskyrė nuo bendruomenės, rašė eiles apie savo meilę ir bendravo tik su gyvūnais. Ši istorija turi kelias pabaigas, bet visose abu įsimylėjėliai miršta. Pasakojimas apie Leili ir Medžūną jau VI a. buvo populiarus tarp arabų poetų. XII a. pabaigoje Nizami Ganjavi parašė poemą apie įsimylėjėlius, o XVI a. šią istoriją užrašė meilės lyrikas Mohammadas Fuzuli. Jo tekstas tapo Uzeyiro Hajibeyovo operos (pirmosios arabiškos operos, pastatytos 1908 m.) pagrindu. Spektaklį apie šią meilės istoriją, remdamasis tiek opera, tiek Fuzuli tekstu, tiek Sufi filosofija, statyti sumanė Rezo Gabriadze mokinys T. Gorchu. Bendradarbiauti pasikvietė draugą ir bendramokslį, skulptorių Tengizą Khalvashi iš Gruzijos. Prie kūrybinės grupės prisijungti buvo pasiūlyta ir Julijai Skuratovai, kuri subūrusi darbščių ir talentingų žmonių komandą padėjo įgyvendinti T. Gorchu sumanymus.
Birželio 20-osios naktį vilniečiai ir vėl buvo pakviesti įprastinę naktinio gyvenimo kultūrą sujungti su kultūringu laiko leidimu meno ar bent meniškuose renginiuose. Poilsiaujantys miestiečiai patraukė į parodas, koncertus, tarpdisciplininius renginius, teatrą. Vieni – tiesiog paslampinėti, o kiti, įsigilinę į programą, – aplėkti miestą pagal savo susidarytą būtinų pamatyti, suvartoti renginių sąrašėlį.
Teatro mėgėjams tokių privalomų renginių buvo ne vienas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kvietė į vieną naujausių savo premjerų – „Kosmosas+“, teatras „Lėlė“ pristatė būsimo spektaklio ištrauką ir supažindino su lėlių teatru suaugusiesiems, „Menų spaustuvėje“ Simona Biekšaitė su kolegėmis iš Norvegijos ir Estijos rodė „Pink Cloud Effect“, OKT kvietė palyginti pradinį ir galutinį „Shopping and Fucking“ variantus, o po Vilniaus gatves su Don Kichotu pasivaikščioti siūlė jaunų aktorių komanda (režisierė Agnija Leonova). Vyko ir daugiau teatro renginių, skirtų įvairiausio amžiaus ir skonio publikai, bet net ir šių, išvardintų, visų aplankyti buvo neįmanoma. Tad noras suvartoti kuo daugiau kultūros neleido tapti slampinėjančiu, atrandančiu flaneur, teko būti skubančiu turistu, turinčiu fiksuoti kuo daugiau per kiek įmanoma trumpesnį laiką.
.jpg)
.jpg)
