Arti gamtos

 

Kaip tik Dalia Matulaitė vaikų dailės mokykloje ir pastebėjo mano polinkį. Tuo metu stebėjau D. Matulaitės skulptūras viešojoje erdvėje ir parodose. Mane intrigavo archeologijos, liaudies skulptūros drožybos principų interpretavimo būdai, formos slinktys, architektonika mokytojos skulptūrose. Daug dirbau iš natūros – piešiau senųjų liaudies meistrų dievukus, tarsi ieškodamas juose paslėptų lobių: formos išraiškingumo, įtaigumo, lietuviško identiteto ženklų. Taip pat stebėjau Vytauto Šerio kūrybą ir mokymą. Veikė jo skulptūrų formos, paviršiaus pirmapradiškumas, grublėtumas, tašymas kirviu ir poetika.

 

Kūnas man iš tiesų tampa sudėtine skulptūros dalimi. Ją galima apžiūrėti ir iš išorės, ir iš vidaus. Žiūrovas kviečiamas būti skulptūroje. Man svarbus žmogaus mastelis, dažniausiai – mano paties kūno „matas“. Skulptūra „Vieta kūnui“, eksponuojama šiuo metu veikiančioje parodoje, – tai įvairiausių paieškų siekiant „įkurdinti“ skulptūroje žmogaus kūną rezultatas. Pradžioje buvo medinė „Apsauga kūnui“ (1999 m. pristatyta galerijoje „Akademija“). Vėliau akmeninė. Juodkrantėje sukurtame riedulyje galima pastovėti, o Utenos riedulys kviečia pasėdėti. Taivane sukurtas panašaus pobūdžio objektas jau suteikia galimybę skulptūroje pavaikščioti.

 

Kartu visada galvoju apie skulptūros mastelį viešoje erdvėje, santykį su žiūrovu. Stovint skulptūros „Kryžiokai“ centre, tarp keturių riedulių, galima nustatyti, kur kyla ir leidžiasi saulė birželio 22 ir gruodžio 22 dieną. Tai bandymas susieti žmogų ne tik su skulptūra, bet ir su mūsų baltiško regiono astronomine padėtimi saulės atžvilgiu. Skulptūra „Laiškas Norbertui Vėliui“ Balsiuose – tarsi užuovėja žmogui, tiesiogine ir perkeltine prasme. Naktį iš jos ertmių sklinda ryški šviesa, kuri irgi yra svarbi skulptūros dalis.

 

Tarp Lietuvos ir Taivano, kaip simbolinių parodos pristatyme nurodytų taškų, telpa dar daug egzotiškų vietų: Japonija, Kinija, Švedijos poliarinių pašvaisčių zona, Alpės ir kt. Dalyvauti Gvandu gamtos parko organizuojamuose simpoziumuose pasirodė įdomu dėl egzotiškos migruojančių paukščių sambūrio vietos, nematytų rūšių medžių, kitokių žmonių, galimybės kūrinyje „vietinį“ medį paversti jo ašimi, komentuojant pasaulio medžio įvaizdį. Man tikrai palankiai susiklostė aplinkybės: iš 168 dalyvių buvo atrinkti 6, tarp jų patekau ir aš. 2010 metais kaip migruojantis paukštis, dėliodamas šaką prie šakos, sukūriau 6 metrų aukščio „Šventyklą“, į kurią galima įeiti, pabūti su medžiu, pasijusti tarsi paukščio lizde, pažvelgti pro supintų šakų tankmę. 2012 m. iš šakų supyniau 6 metrų ilgio „Kiaušinį-slėptuvę“ migruojantiems paukščiams stebėti. O noras paženklinti nepažįstamas erdves, realizuoti specifinėje vietoje meno kūrinį yra tarsi užprogramuota skulptoriaus gyvenime. Keliauju visada – jei ne fiziškai, tai mintyse.

 

Tikrai esu arti gamtos. Man svarbūs jos procesai. Gražu, kaip plyšta medis, graži jo natūrali spalva, kvapas. Man svarbūs ir rieduliai, kaip sunkiausi gamtos elementai, juose palieku savo įspaudą. Taip pat – tašyto medžio talpose gali pajausti savo pulsą, atsiriboti nuo nereikalingos informacijos, triukšmo. Dar vienas būdas prisiminti gamtą – medžių šakos, iš kurių suformuoju skulptūrą, lieju iš bronzos. Jos taip tarsi įamžinamos. Arba iš medžio ir nendrių sukonstruota didžiulė konstrukcija, akimirksniu suliepsnojanti – tai pagoniško pasaulėvaizdžio apraiška.

 

Dabar man labiausiai rūpi specifinės vietos skulptūra gamtoje. Darbai atsiranda susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Nenuspėjamas nei parodinių, nei viešųjų erdvių ar ugnies skulptūrų atsiradimas. Kaip ir ši paroda „Tarp“. Apie galimybę surengti parodą sužinojau likus porai savaičių iki atidarymo. Šiuo metu ruošiu skulptūras bronzos liedinimo simpoziumams „Skulptoriai skaito Donelaitį“ ir kunigaikščio Algirdo mūšio pergalei prie Mėlynųjų Vandenų įamžinti. Gegužės mėnesį su menininkų grupe META iš Berlyno rengsime jungtinę parodą Šv. Jono gatvės galerijoje. Kitąmet su jungtine paroda vyksime į Berlyną. Aišku, kad artimiausiu metu kursiu nenutolęs nuo gamtos, natūralių medžiagų.

 

Gilinuosi į minimalizmo, aplinkos meno kūrybą. Kita vertus, mano kūryboje naudojama bronza, akmuo, medis šiandien tampa tradicinėmis medžiagomis, gal todėl šiuolaikiniai skulptoriai jas ignoruoja. Man ir mano kartos menininkams vis dėlto svarbi tradicinė medžiaga ir jos reikšmė. Iš tiesų, vietinis modernizmas, kaip ir etnokultūra, pasaulėjauta, mitologija, veikė ir mane. Tačiau įtaką kūrybai daro ir tarptautinis kontekstas, dalyvavimas tarptautiniuose simpoziumuose.

Daugiakultūriame, globaliame meno pasaulyje, kaip ir realiame gyvenime, vertinu tradicines vertybes, todėl man artimos tradicinės išraiškos formos, medžiagos, jų įtaigumas. Manyčiau, kad tęsti skulptūros tradicijas naujais raiškos būdais gali būti įdomu ir žada daug atradimų – tiek pačiam menininkui, tiek žiūrovui.