Menininkai ir mokytojai

 

Knygos „Vygantas Paukštė“ teksto autorė – Milda Žvirblytė. „Kaip Diderot vis apie Greuze, taip Mikučionytė apie Janonį“, kadaise šmaikščiai postringavo menotyrininkė Austėja Čepauskaitė. Šią pastabą galėtume perfrazuoti – M. Žvirblytė taip pat yra ne kartą rašiusi apie V. Paukštės kūrybą. Knygoje ji savo ankstesnes įžvalgas susumuoja ir papildo, išplečia. Panašu, kad autorė, gerai išmananti V. Paukštės kartos, visos šiuolaikinės tapybos kontekstą, vis dar randa daug peno apmąstymams ekspresionistinėje Paukštės lyrikoje – kalba apie jo kūrybai būdingą koliažinę prigimtį, kuriamą pasaulį, kuris, pasak jos, yra stabilus ir negąsdina savo egzistenciniu artumu. Na ir, žinoma, apie mitinį mąstymą, kurį, kaip svarbią XX a. pabaigos lietuvių tapybos kategoriją, pirmasis savo veikla (tekstai ir paroda) apibendrino Alfonsas Andriuškevičius.

 

Nors abi knygos papildo LDS leidyklos nuo 2001 m. leidžiamą seriją „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, taigi yra panašios savo formatu ir „išvaizda“, menininkų kūryba čia pristatoma skirtingai. V. Paukštės atveju knygoje regime retrospektyvią jo kūrybos apžvalgą – nuo ankstyviausių, į dabartinius jo paveikslus mažai panašių kūrinių, primenančių popmeną ar fotorealizmą, iki gerai atpažįstamų „paukštiškų“. O Eglės Vertelkaitės kūrybai skirtame leidinyje teksto autorė Skaidra Trilupaitytė daug dėmesio skiria ryškiam menininkės kūrybos sprogimui – parodoms, 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje surengtoms „Titanike“ ir galerijoje „Kairė–dešinė“. Tą atspindi ir knygoje reprodukuoti kūriniai – gerai, kad joje matome daug naujausių grafikės darbų, minėtose parodose nustebinusių formatais, išraiškos galimybių variacijomis, eksperimentais, kuriuos E. Vertelkaitė visuomet mėgo. Knygos viršelyje reprodukuotas įspūdingas menininkės autoportreto ir Cindy Sherman atvaizdo „miksas“ – puikus įvadas į pasakojimą apie Vertelkaitę – išradingą grafikos eksperimentuotoją, emancipuotą ir intelektualią kūrėją. Svarbu, kad knygos tekste nuolat ryškėja mintis, jog šiai menininkei negana vien postmodernistiškai „perkloti“ skirtingus atvaizdus, cituoti, dekonstruoti ir jungti iš naujo – ji metodiškai, matematiškai „skaičiuoja“ atspaudo kirčius, kūrinio erdvę ir laiką.

 

Tiesa, paėmus šias knygas į rankas, lieka dvejopas įspūdis. Abu menininkai yra neabejotinai „subrendę“ dideliems solidiems albumams. Tačiau į albumus Lietuvoje kol kas daugiausia „tebekonvertuojama“ dar XX a. mūsų dailė. O naujausių laikų dailės istorija dar tik rašoma... Kita vertus, ši gerai pažįstama knygų serija savaip jauki ir patraukli. Nedidelėse knygelėse telpa ne tiek jau mažai. Štai knygoje apie E. Vertelkaitę, kur buvo itin svarbu atspindėti jos naujesniųjų kūrinių mastus, gelbsti puošnios išlankstomos įklijos – išskleidę tokius lapus, galime bent kiek įsivaizduoti originalų paliekamą įspūdį, kompoziciją, struktūrą.

 

Kaip jau minėjau, abu menininkai dėsto VJVDM, taip pat ir Dailės akademijoje. O pedagoginė patirtis neretai kupina paradoksų... Studentai greičiausiai žino dėstytojų kūrybą, o keturmetės mokyklos moksleiviai neretai nustemba, kad jų mokytojai dar ir kuria... Išvysti kitą mokytojo „veidą“ sveika dar ir dėl to, kad mokiniai ne tik įsitikina atsidūrę profesionalų rankose, bet ir pasisemia idėjų. Arba bent jau susimąsto apie įvairius kūrybos impulsus, poveikį, trumpam įsijaučia į menininko „kailį“. Be to, visa šios mokyklos aplinka ypatinga tuo, kad čia nesistengiama per jėgą brukti profesionalių žinių. Greičiau ji lengvai stumteli link tikslo tuos, kurie jaučia poreikį kurti, studijuoti dailę toliau. Kartu, kaip ir bet kurioje institucijoje, ir čia atsiranda nemalonios rutinos, inercijos. O tokie pristatymai, susitikimai su menininkais ją sveikai prasklaido. Kartu tarsi dar kartą „pažymi“ teritoriją – mokyklos erdvę, kurioje veikė tiek įdomių asmenybių, būta tiek mažų ir didelių įvykių.