Skirtingai augančios formos

 

Dar vienas aspektas, kurį patogu pasitelkti kalbant apie šių menininkų kūrybą, – tai formos traktuotė. Ir čia Naruševičiai eina skirtingais keliais. Štai Jono Noro Naruševičiaus kūryboje maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio ėmė ryškėti stilizacijos, konstruktyvaus ritmo paieškos. Šis dailininkas savo skulptūrų formas neretai dekoratyviai „užaštrina“, taip priartėdamas prie XX a. pradžios modernizmo ištakų – konstruktyvistinių, futuristinių formos eksperimentų, art deco stilistikos. O Kreivytės-Naruševičienės keramika – tai sukaupta, monumentali forma „savyje“. Ji, kitaip nei gyvenimo draugas ir bendražygis, labiau linkusi savuosius pavidalus suspausti, sutelkti į energingą, vidine ekspresija alsuojantį vienį. Įtaigaus, kone archetipinio monumentalumo, kartais primenančio net priešistorės epochų kulto, apeigų dirbinius, menininkė siekia tiek kamerinėse kompozicijose, tiek dekoratyvinėje interjero ir eksterjero keramikoje.

 

Besižvalgant po Onos Kreivytės-Naruševičienės kūrinių ekspoziciją, pirmiausia į akis krenta „liaudiška“, lietuvių liaudies meno paveikta meninės išraiškos samprata. Aptakūs, gruboki siluetai, sunkios, kresnos, nerangios figūros, tvirtai stovinčios ant žemės, kitur – apvalaini, bet klasikine harmonija dvelkiantys kūnai akivaizdžiai byloja, kad liaudiškumas jos kūryboje – nevienareikšmė, anaiptol ne tik senosios kaimo kultūros interpretacija pagrįsta ypatybė. Ši dailininkė – profesoriaus Juozo Mikėno mokinė. Tad prie neoklasikinės formos, matyt, ją bus smarkiai pastūmėjęs ir mokytojo meninis pasaulėvaizdis. Sovietmečio Lietuvos dailėje liaudiška stilizacija buvo nepaprastai svarbi, plėtota daugelyje kūrybos sričių, ne tik taikomojoje dailėje, bet ir tapyboje, skulptūroje, grafikoje. Ko gero, šiandien neretai pernelyg paprastai ją traktuojame – kaip išorinę vaizdo stilizaciją, formalaus dekoratyvumo siekį. Pasak Aleksandros Aleksandravičiūtės, pasidalinusios savo mintimis apie kitos, jaunesnės kartos menininkės Elvyros Kairiūkštytės kūrybą (knygoje „Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė 1950–2006“), to meto dailininkams lietuvių liaudies menas buvo kone sakrali, giliai, filosofiškai apmąstyta kategorija. Tokia išraiška leido priartėti ne tik prie savo šaknų, bet ir prie moderniosios dailės kalbos: juk primityvumo, archajiško pirmapradiškumo „prieskonis“ – vienas svarbesnių klasikinio modernizmo ingredientų.

 

Svarbi menininkės kūryboje – šeimos, vaikystės, motinystės tema. Šiose kompozicijose itin ryškus kamerinės, tačiau monumentalios, sutelktos, stipriai apibendrintos formos siekis („Džiaugsmas“, 1980, „Tėtis, mama ir aš“, 1993). Erdviniuose skulptūrinės plastikos kūriniuose Kreivytė-Naruševičienė varijuoja abstrakčius, dinamiškus vaizdinius, apeliuojančius tiek į gamtos pasaulį („Ruduo“, 1982, „Prisiminimai apie Italiją“, 1979“, „Daigai“, 1980), tiek į egzistencines patirtis („Gyvenimo plaustai“, 1988, „Judėjimas“, 1979). Glotnų, it nutekintą šamoto paviršių keramikės kūryboje ilgainiui paįvairina ir virpanti, tarsi iš smulkių, vizualiai judrių segmentų sukonstruota, raukšlėta, banguojanti paviršiaus plastika.  

 

Parodoje atsispindi ir kita svarbi keramikės kūrybos sritis – didesnių mastelių interjero ir eksterjero keramika, kurioje ji jau sprendžia nebe tik konkretaus kūrinio plastines problemas, bet ieško sąsajų su architektūra, gamtine aplinka.

 

Skulptoriaus Jono Noro Naruševičiaus kūriniai viešosiose erdvėse – jau senokai įaugę į Vilniaus miestovaizdį. Tai ir atminimo lentos, žyminčios vietas, kur gyveno garsūs menininkai, kultūros veikėjai – štai kad ir lakoniškas Jono Švažo atminimui skirtas bareljefas ant Jogailos gatvės 12 numeriu pažymėto namo, kuriame dailininkas gyveno ir dirbo, fasado. Tačiau bene geriausiai žinomos jo sukurtos Nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą puošiančios dekoratyvios, stilizuotų formų varinės skulptūros „Borisas Godunovas“, „Margiris“, „Violeta“, „Mefistofelis“. Jomis teatras pasipuošė vėlyvuoju sovietmečiu (1987 m.).

 

Atskirą menininko kūrinių grupę sudaro kamerinės skulptūros, kuriose interpretuojami Lietuvos istorijos herojai, taip pat – apibendrintos, filosofinių apmąstymų apie žmogaus egzistenciją prisodrintos kompozicijos. Jose ryškūs modernistinei Lietuvos kultūros savimonei atstovaujantys idealai – veržlumo, romantikos, psichologinės įtampos, nekasdienių, ribinių emocijų ir išgyvenimų išraiška. Čia skulptorius pasitelkia skirtingus įvaizdžius – tai dekoratyvias žmogaus figūros formas, tai veržliai skriejančio žirgo metaforas. Arba – figūrų jungtis, dekoratyvias abstrakčias formas. Pastarosios, ypač sukurtos iš metalo segmentų, primena ir 8-ajame dešimtmetyje kilusį Lietuvos skulptorių susidomėjimą metalo plastikos išraiška. Bene ryškiausiai šią tendenciją savo kūryboje realizavo Kazimieras Teodoras Valaitis. Naruševičius vaisingai naudoja principą „forma formoje“ – kai didesnis tūris jaukiai apglėbia mažesnį arba tarsi sulaiko ar įkalina neramią, besiblaškančią būtybę.

 

Paroda atskleidžia, kad bene svarbiausia Naruševičiaus kūrybos sritis – portretai. Tai daugiausia kameriniai dailininko amžininkų atvaizdai. Skulptoriaus portretų galerijoje – menininkai, gydytojai, artimieji, taip pat – istorinių asmenybių skulptūriniai portretai. Menininkas nesibodi vaizduoti ir šiuolaikinių herojų, vienas naujausių jo kūrinių – realistinės išraiškos Lietuvos prezidentės portretas. Tačiau įdomiausi, vertingiausi – apibendrinti, stilizuotų formų portretiniai atvaizdai. Viename tokių kūrinių itin įtaigiai įamžinta žinoma menotyrininkė Laima Cieškaitė-Brėdikienė (1980).

 

Svarbu, kad Onos ir Jono Noro Naruševičių darbų parodose ryškėja ne tik individualūs jų kūrybos bruožai, bet ir keramikos, skulptūros plėtotė ir pritaikymo sferos, kurios šiandien atrodo gana egzotiškai – pavyzdžiui, dekoratyvinės kompozicijos interjeruose ir eksterjeruose – ši puošybos forma mūsų dienų aplinkoje beveik nebepasireiškia. Paroda atskleidžia, kad Lietuvoje dar teberašoma XX–XXI a. dailės istorija. Joje dar daug nežinomųjų – neišnagrinėtų biografijų, tendencijų, kūrinių. Be to, pasirinkta parodos forma, kai greta eksponuojama menininkų sutuoktinių kūryba, taip pat leidžia pamąstyti apie aktualią moters ir vyro kūrybinio bendradarbiavimo ir individualumo problemą, kuri dar laukia gilesnio dailėtyrininkų, sociologų dėmesio.