XXI amžiaus alchemikai

Alchemija – ezoterinė veikla, aprėpianti chemijos, fizikos, matematikos, astrologijos, mistikos ir religijos elementus. Tradiciškai įsivaizduojame, kad alchemikai ieškojo filosofinio akmens, galinčio pigias medžiagas paversti tauriaisiais metalais. Tačiau ši sritis suteikė naują postūmį keramikos raidai, kai galingiausios Europos didikų šeimos, įdarbinusios alchemikus savo dvaruose, patikėjo jiems sukurti baltojo aukso – porceliano – formulę. Tai pavyko alchemikui Johanui Friedrichui Böttgeriui, XVIII a. pradžioje Meisene išradusiam raudoną kietą medžiagą (protoporcelianą), o vėliau – „tikrąjį“ baltą, arba kietąjį, porcelianą. Tad keramikai visais laikais prilygo alchemikams, kurie iš žemės materijos, pasitelkdami vandens ir ugnies stichijas bei fizikos, chemijos ir matematikos formules, kūrė ir kuria tikrus stebuklus. Ar dabartinei keramikai dar aktuali alchemijos metafora, kai kūrybą gerokai lengvina civilizacijos pasiekimai – elektrinė degimo krosnis ir žiedžiamasis ratas, lengvai įsigyjamos „komercinės“ glazūros ir molio masės?

Susidaro įspūdis, kad galerijoje „Arka“ rodomos 7-osios Vilniaus keramikos meno bienalės koncepcija išjudino keramikų bendruomenę, skatino stabtelėti ir susimąstyti apie kūrinio radimosi procesą: kiek idėją keičia įvaldytos technologijos, o kiek – atsitiktinumai, eksperimentai, nebijojimas suklysti? Parodos rengėjų, vadovaujamų projekto vadovės Agnės Šemberaitės, pageidavimas įžodinti kūrybos paieškas paskatino ne mažiau įdomius keramikų rašinius. „Keramika – nesibaigiantis alchemijos procesas“, – teigia Virginija Armonavičiūtė, ieškanti pusiausvyros tarp kūrybinio polėkio ir aukso gyslos išgyvenimui („Filosofinio akmens beieškant“, 2022). „Degimai yra vienas atsakingiausių technologinių procesų, darančių įtaką galutiniam rezultatui“, – jai pritaria Remigijus Sederevičius instaliacijoje „1280 °C“, interpretuodamas 2020 m. vykusio tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo degimų tematiką. Agnė Kondrataitė leidosi į eksperimentą – nulipdė nežinomo alchemiko biustą, pasitelkusi itin aukšto degimo glazūras, kurių rezultatas nenuspėjamas.

Rima Leipuvienė aiškina su alchemija susidurianti kaskart ruošdama autorines glazūras, išbandydama įvairias organines medžiagas, skirtingus molius, uolienas („Mintis“, 2022). Technologijos svarbą patvirtina Karmazinų anagamos krosnyje Beatričės Kelertienės išdegtas monumentalus „Kokonas“ (2021) ar Ilonos Junevičienės artumu gamtai alsuojanti kompozicija „Pilnatis“. Anagamos degimas trunka savaitę, sudeginama tonos malkų. Parodoje yra ir redukcinio degimo (Arvydas Poška), raugo (Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė) bei retos kristalinės glazūros (Algimantas Patamsis) pavyzdžių. Svarbus ne tik technologinis aspektas. Kūriniu tampa gamybos procese atsiradusios atliekos (Indrė Dikavičiūtė) ar nesėkmingų degimų padariniai (Aldonos Šaltenienės „Ugnis baudžia arba laimina“, 2021). Saulius Jankauskas nusprendė dekonstruoti savo milžinišką dvisienį indą, atriekdamas jo gabalus. „Jei tai būtų moliūgas, sakyčiau – skanaus, o dabar sakau – skvarbaus!“ – rašo autorius.

Parodą (eksponavo Milena Pirštelienė) pagyvino didelės apimties kompozicijos ir instaliacijos (Lida Kuzmienė, Rasa Justaitė-Gecevičienė, Jovita Laurušaitė). Ekspozicija tiesiog žaižaruoja spalvomis, paneigdama išankstinę nuomonę apie lietuvių keramikos santūrumą, niūrumą, kolorito monotoniją. Spalvingumu traukia Jolanta Kvašytė, Stefanija Paukštytė, Rūta Indriūnaitė, Valdas Pukevičius, kurio daugianarė kompozicija sukurta iš įvairių molių, paryškinta aukso, vario ir platinos liustrais. Šemberaitė formų sankaupą, kurioje gali įžiūrėti jos pamėgtų vabzdžių siluetus, puantilistine maniera ištapė sodriais ryškiaspalviais dažais, kiekvieną spalvą išdegdama skirtingu temperatūros režimu. Jos darbe „Transformacija (Nigredo. Albedo. Rubedo)“ lotyniški terminai nurodo alcheminės grandies seką – juodinimą, balinimą ir rausvinimą. Kai kurie kūriniai žėri glazūromis ir „alcheminiu“ auksu, nesvarbu, kas tai būtų – paauksuotas akmenukas (Patamsis), tąsi molio masė (Gvidas Raudonius) ar krucifiksų fone spinduliuojanti Marijos figūra (Kristinos Ancutaitės „Sielos (al)chemija“, 2022).

Darbų idėjos sukasi ne tik apie sumanymo materializavimą, bet ir apie nuolatines autentiškumo paieškas, menininko savijautą ribinių sociokultūrinių situacijų akivaizdoje. Ne vienas keramikas pristato jau kurį laiką kūryboje plėtojamas temas (Audriaus Janušonio dangaus žemėlapius primenančios išraižytos akmens masės plokštės, Pirštelienės alternatyvųjį laiką gvildenantis diptikas „Sapno rekonstrukcija“, Egidijaus Radvensko estetiška struktūra, Eglės Einikytės-Narkevičienės „šokančios“ formos, Eglės Maskaliūnaitės keraminiai peizažai, Laimos Bazienės „amuletai“). Keramikai mėgsta pajuokauti, apie rimtus dalykus kalbėti žaismingai, jiems nesvetima saviironija (Dalios Gineitės „Menininkė ir jos mūzius“, Danutės Jazgevičiūtės „Senovinis aparatas“, Giedriaus Mazūro „Mano mažas mėnesienos alcheminis fabrikėlis“, Valdo Kurkliečio ledkalnio prislėgtas žmogus).

Vertinimo komisija, kurią sudarė Rita Mikučionytė, Monika Patuszyńska, Evelina Januškaitė, Rūta Šipalytė ir Rytas Jakimavičius, išrinko laureatus. Pirmąją Liudviko Strolio premiją pelnė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė už kūrinį „Alchemija – matematika, apie 1710“, pagerbiantį europietiško porceliano išradėjų duetą – alchemiką Böttgerį ir jo porininką matematiką Ehrenfriedą Waltherį von Tschirnhausą. Tiksliai parinktos saikingos detalės primena garsų keramikos istorijos įvykį. Antrąja pripažinta Jurgitos Jasinskaitės mirties kultūrai skirta kompozicija „Virsmas“ (2022), įamžinanti kapinių „indus“ ir stulpelius, įtaigą stiprinanti iškalbingu juodo ir balto kontrastu bei meistriškai valdomu „nuoguoju“ raku. Trečiąją premiją pelnė jau minėta Sederevičiaus instaliacija „1280 °C“. Diplomais pažymėti Agnės Kondrataitės, Laimutės Matijošaitytės-Martinkienės, Milenos Pirštelienės, Agnės Šemberaitės, Mingailės Mikelėnaitės darbai, patraukę visų pirma originalia temos traktuote.

Turime progą susipažinti su bienalės viešnia – garsia Lenkijos vidurinės kartos keramike Monika Patuszyńska, kurios plastiškai efektinga porceliano kompozicija prasmingai papildė parodą. Trečio aukšto erdvėje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros studentų baigiamųjų darbų ekspozicija demonstruoja jaunųjų individualumą, polinkį į tarpdiscipliniškumą ir konceptualumą, gvildenamą feministinį diskursą.

Didžioji dalis darbų tikslingai kurti parodai, alchemijos temą traktuojant plačiai, kaip nužymėta  parodos koncepcijoje – technologiniu, semantiniu, konceptualiuoju, alternatyviojo laiko aspektu. Bienalė atskleidžia ir bendras šiuolaikinės lietuvių keramikos tendencijas, tačiau noras atitikti temą suteikė jai kryptingumo.

Lietuviškos keramikos estetė

Tęsiant ankstesnių keramikos bienalių tradiciją, vienoje „Arkos“ salėje surengta 2020 m. vykusios 6-osios bienalės laureatės, pagrindinės Liudviko Strolio premijos laimėtojos Rūtos Šipalytės asmeninė retrospektyva „Patirčių salos“. Puikiai išeksponuota paroda prikausto dėmesį paslaptingumu, kurį sustiprina muziejinis apšvietimas. Kai kurie darbai niekada nerodyti Lietuvoje, atgabenti iš Daugpilio Marko Rothko meno centro, Ventspilio muziejaus, Estijos Kohilos simpoziumo kolekcijos. Parodos architektė, scenografė Renata Valčik 1999–2022 m. sukurtus ciklus sugrupavo į kelias salas, atitinkančias laikotarpio ieškojimų kryptis, kad žiūrovai galėtų sekti menininkės minties ir geografines keliones, gilindamiesi į jos potyrius ir meninės kalbos kaitą. Ekspozicija režisuota tarsi siužetinis pasakojimas, vidinis atsivėrimas, pertraukiamas užuominų, pauzių, nutylėjimų.

Šipalytė – lietuviškos keramikos estetė, kūrybiškai plėtojanti tradiciją, tęsianti Strolio, Mikėno, Šulgaitės, Adomonio ir kitų minimalistų kūrybos liniją, įrodančią, kad lakoniška forma gali būti talpi, o paprastumas – iškalbingas. Didžiausias, pasirodo, buvo mokytojo Juozo Adomonio autoritetas. Rūta niekada nesiblaškė, nuo pat kūrybinio kelio pradžios paniro į aplinkos – užburiančios gamtos ir monotoniškų, net banalių architektūros formų, supusių ją nuo vaikystės daugiabučių kvartale, magiją, sugebėdama kuriamiems objektams suteikti raiškią, rafinuotą formą, dvelkiančią  poezija ir šviesiu išgyvenimu.

Ekspozicinė sala „Raku magija, 1999–2018“ žymi ankstyvąsias Šipalytės patirtis, įgytas 1999 m. Prahoje (Čekija) surengtame raku degimo simpoziume ir plėtotas jau vėliau Lietuvoje. Ankstesnių ir naujų kūrinių jungimas svarbus, nes nusako per gyvenimą besidriekiančias ieškojimų gijas. Norvegiškąjį etapą atspindi fragmentas „Dalsåssen → Vilnius, 2000–2007“ (pristatomi garsieji mediniai-keraminiai indai). Po to – Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas („Žemės indai“, 2001–2003), Kauno kaulinio porceliano simpoziumo „Idėja“ etapas su trapiais dvisieniais ažūriniais statiniais ir 2004 m. Kohilos anagamos degimo simpoziume Estijoje sukurta šių priešingybe – sunkiasvoriais objektais „Mano gimtasis rajonas“. Ekspozicinė sala „Keliai ir kryptys, 2009–2022“ kviečia susipažinti su Latvijoje (Ventspilyje) ir tolimoje Pietų Kinijoje įgyta patirtimi. Plonyčių linijų tinklas ant subtiliai suapvalintų formų – tarsi kelio ženklai, rodantys geografines ir jausmines autorės kūrybinio kelio stoteles. Erdvėje „Senosios kinų tradicijos, 2009–2017“ galima išvysti Pietų Kinijoje sukurtus darbus iš balto kiniško porceliano („Šilko namai“, 2009) ir dengtus seladono glazūra („Seladono namai“, 2010), o Taivane – Rūtai itin brangintina sudėtinga „jaučio kraujo“ glazūra („Patys brangiausi“, 2017). Kiekvienoje stotelėje pasisemta kažko naujo – technologijų žinių, nepakartojamų įspūdžių, stimulų tolesnei kūrybai. Įtraukus ir prasmingas ciklas „Miestai. Keliaujantys namai, 2007–2022“, gvildenantis širdyje nešiojamų savų namų idėją. Serija „Silicio namai“, pelniusi laureatės vardą 2020 m. Vilniaus keramikos bienalėje, papildyta naujais darbais, kuriuose nėra nieko nereikalingo, jie pasižymi minties ir formų švara, aiškiomis plokštumomis, tiesiomis linijomis.

Įspūdinga ir Šipalytės kūrybinė dvidešimt penkerių metų biografija. Dvi dešimtys asmeninių ir dešimtys grupinių parodų, tarptautiniai simpoziumai ir rezidencijos Čekijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Italijoje, Rumunijoje, Amerikoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, JAV, be abejo, ir Lietuvoje. Tarptautiniai laurai, pelnyti 2008 m. Taivane (Taipėjus), 2009 m. Kroatijoje (Varaždinas), 2015 m. Pietų Korėjoje (Ičeonas), 2018 m. Latvijoje (Daugpilis).

Paminėjimo nusipelnė retas kūrybinio bendradarbiavimo atvejis – kartu su Severija Inčirauskaite-Kriaunevičiene sukurti objektai sporto tema, kuriuos mugėje „ArtVilnius ʼ21“ sėkmingai pristatė galerija „Artifex“. Šiais metais Daugpilyje tarptautinio keramikos simpoziumo metu atliktas ciklas „Mark my Rothko“ („Pastebėk mano Rothko“), tapant ant savo keramikos darbų priešais Rothko originalus, atskleidžia dar vieną – jausmiškai stiprią autorės kūrybos ypatybę, paneigiančią stereotipą, kad Šipalytė yra dizainiškos patirties menininkė. Tapytiems objektams būdingos priešybės – akimirkos magija ir amžinybės dvelksmas – persmelkia ir kitus Rūtos kūrinius, kurių išgyvenimų ir asociacijų spektras labai platus. Jos keramika gali būti plastiškai įvairi, tačiau visuomet – preciziška, techniškai ir technologiškai nepriekaištinga. Apie tokią kūrybą sakoma, kad tai amatas, paverstas menu.

Parodos veikia iki gruodžio 10 d.