Ką pasakytų Liudvikas Strolis?

Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcijos paroda „Archyvas“, skirta profesionaliosios keramikos 90-mečiui, kviečia pakeliauti laiku. Į kelionę išsiruošė septyniasdešimt šeši skirtingų kartų keramikai, kurių darbai eksponuojami labai neįprastai: išdėlioti ant kelioninių lagaminų, tamsių lentynų, dėžių, aprūdijusių vežimėlių ir metalinių statinių. Tarsi iš sendintos kino juostos atkeliavęs prislopintas ekspozicijos vaizdas instaliuotas kaip keramikos archyvas, įšaldytas laike. Atrodo, kad organizatoriai (kuratorė – Agnė Šemberaitė, architektė – Milena Pirštelienė) norėjo žiūrovus įtraukti į savotišką žaidimą, paskatinti atpažinti autorystę. Prie kūrinių nėra keramikų pavardžių, tik numeriukai, kuriuos bandai iššifruoti pasitelkęs bendrą dalyvių sąrašą. Individualybės tarsi nueina į antrą planą, suteikiamas žodis visumos vaizdui. Tačiau atpažįsti „savo“ autorius tik iš jiems būdingo silueto, motyvų ar technologinių eksperimentų.

Šį rudenį tai jau antroji paroda, skirta jubiliejinei keramikos datai. Spalio mėnesį „Titaniko“ parodų salėse veikusi VDA Keramikos katedros ekspozicija „9 dešimt keramikai“ (kuratorius – Rokas Dovydėnas) taip pat aktualizavo keramikos mokyklos savitumą iš šiandienos perspektyvų. Šių eilučių autorei vizualiai efektingoje „Titaniko“ ekspozicijoje pritrūko ryškesnių istorinių punktyrų. Šv. Jono galerijoje praeities linijas bandoma stiprinti rašytine informacija: „Strolio medžiu“ su besišakojančiomis nuorodomis į patriarcho mokinius ir mokinių mokinius, parodos dalyvių aukštosios mokyklos baigimo datomis ir keramika puoštų interjerų nuotraukomis.

Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos keramika nuėjo kelią nuo funkciškai apibrėžtos kūrybos srities link tradicinės medijos ribas praaugančios skulptūrinės keramikos, galinčios įsilieti į bendrą šiuolaikinės dailės tėkmę. 1931 m. Kauno meno mokykloje įsteigta Keramikos katedra – tik sąlyginis atskaitos taškas, nes jau XX a. pradžioje lietuvių dailės parodose buvo eksponuojama profesionalioji keramika. Be jos neapsieidavo ir 3-iojo dešimtmečio parodos. Didelio pasisekimo sulaukusias keramikos ekspozicijas Kaune, Alytuje ir Marijampolėje rengė pirmojo Keramikos studijos vedėjo Prano Brazdžiaus brolis, taip pat keramikas Vytautas Brazdžius. Tačiau Keramikos katedros įkūrimas suteikė šiai sričiai masiškumo, kėlė jos prestižą ir meninę kokybę. Lūžis Vakarų Europos keramikoje įvyko 4–6-ajame dešimtmetyje, kai ja susidomėjo žymūs dailininkai – Pablo Picasso, Joanas Miró, Fernand’as Léger. Įdomu, kad Lietuvos keramikos patriarchui Liudvikui Stroliui modernistų keramika nepatiko. Savo Paryžiaus atsiminimuose jis įrašė: „Picasso naudojosi meistrų paslaugomis ir jų pamokymais, todėl ir pridarė visokių niekų, kad galėtų snobai gudaičiai žavėtis.“ Tad kyla klausimas, ar lietuviška keramika galėjo būti kitokia, jei net iki 8–9-ojo dešimtmečio pas mus buvo gyvybinga neotradicionalizmo estetika, sudariusi vadinamosios Strolio mokyklos pagrindą.

Eksponatai parodoje nė iš tolo neprimena kuklių keramikos mokyklos pradžios žingsnių. Vyrauja raiškos ekspresija išsiskiriantys pastarųjų dviejų dešimtmečių darbai. Ir gerai, kad čia atsidūrė vienas kitas ankstyvesnis kūrinys, tarp jų estetiški Egidijaus Talmanto ir Gražinos Švažienės indai, preciziški Kristinos Karkaitės-Mazūrienės ir Daivos Aurelijos Daugintienės objektai, įspūdinga Aldonos Šaltenienės klasika „Miško ilgesys“ (1981) ir sovietinei cenzūrai neįtikusi, niekad nerodyta interpretacija alavinių kareivėlių tema („Žaidimas“, 1982). Dar ironiška Nora Blaževičiūtė ir jaunatviškas Juozas Adomonis, Ona Kreivytė-Naruševičienė. Vyresnės kartos autorių darbai primena 9-ojo dešimtmečio lietuvių keramikos proveržį, įtvirtinusį subjektyvų pasaulėvaizdį ir dėmesį egzistencijos klausimams.

Paroda pasižymi idėjų, plastikos, medžiagų ir technologijų įvairove, individualiais autorių balsais, besirenkančiais šiuolaikinės dailės kalbą. Yra ir modernistinių, ir instaliacinio pobūdžio, taip pat performatyvių kūrinių (videojuostoje – Monikos Gedrimaitės gigantiškos formos lipdymo seansas, 2020), įvairių atlikimo būdų ir manierų (realistinė, stilizuota, mišri). Keramikoje šiandien populiarios priešybės: figūratyvumas, susijęs su kūniškumo ir siužeto sureikšminimu, tačiau dažna ir abstrakcija, linkstanti į metaforą ir minties potekstes (Kostas Urbanavičius, Džiuljeta Raudonienė, Eglė Maskaliūnaitė). Naratyvas nėra naujas lietuvių keramikoje, prisiminkime 4–6-ojo dešimtmečio siužetinį vazų dekorą ir smulkiąją plastiką. Su stalinizmo ideologizuotų vazų tradicija polemizuoja Jolanta Uznevičiūtė („Vaza su siluetais“, 2003). Tačiau dabarties keramikai suteikia pasakojimui naują kvėpavimą. Tuo įsitikini išvydęs mistinės nuotaikos Milenos Pirštelienės plokščių diptiką „Žaidimas“ (2021), tik technologiniais parametrais besiskiriantį nuo nespalvotos fotografijos. Savistaba, potyrių ir aplinkos įspūdžių suasmeninimas būdingas Eglei Einikytei-Narkevičienei, Sigitai Lukošiūnienei, Aušrai Laurinavičienei, Rytui Jakimavičiui. Iš pasąmonės gelmių kylančiu klampiu motyvu intriguoja Audrius Janušonis („Namelis prie upės“, 2020). Lyrine nuotaika ir savitai perkurtais pasakų siužetais žavi Agnė Šemberaitė („Kartą gyveno...“, 2011).

Keramikai domisi archajinėmis technologijomis: anagamos, raku, raugo degimu (Beatričė Kelerienė, Alma Daukšaitė-Mirzienė, Mingailė Mikelėnaitė, Jurgita Jasinskaitė), suteikia naują prasmę puodininkystės tradicijai (Ona Petkevičiūtė, Dalia Gineitė, Rūta Indriūnaitė). Yra ir ištikimų rafinuoto porceliano puoselėtojų (Eva Tomaš, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė). Galima įžvelgti egzotiškų kultūrų ženklų (Danutė Garlavičienė), ironišką požiūrį į dabarties aktualijas (Rasa Gecevičienė, Juris Bergins). Tarp humoristų nepralenkiamas Valdas Kurklietis, nulipdęs pro piniginę kvėpuojančio žmogaus portretą („Įkvėpimas“, 2019), – tai ir įkvėpimas, ir geriausia apsauga. Lietuviams būdingas konstravimo genas atsiskleidžia tvirtai suręstose abstrakčiose Lidos Kuzmienės, Laimutės Matijošaitytės-Martinkienės, Onos Tamuliūnienės, Laimos Juditos Bazienės, Gvido Raudoniaus, Sauliaus Jankausko struktūrose.

Būtų per daug paprasta įsivaizduoti, kad Strolio tradiciją plėtoja tik minimalistinei raiškai prijaučiantys autoriai. Tačiau ne vienus metus savo kūrybos vagą gilina keramikai, siekiantys taupiomis priemonėmis pasakyti daug (pirmiausia Rūta Šipalytė). Kaip į šiuolaikinės keramikos įvairovę reaguotų Strolis? Manau, kad džiaugtųsi išaugusiu keramikų kūrybiškumu, akiračio plėtimu ir pastaruoju metu kaip iš gausybės rago pasipylusiais tarptautiniais apdovanojimais, galbūt išgyventų dėl keramikų „buitinių“ problemų, jų kūrybos ignoravimo. Ir neabejoju, kad pritartų metaforiškai lietuviškos keramikos kūrinio formai, siekiančiai minties gylio ir vidinio dvasingumo.

Paroda veikia iki lapkričio 12 d.