Autorius: Lijana Šatavičiūtė
Lijana Šatavičiūtė
Tekstilininkės kambariai
Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ – galerijų savaitgalio dalis
Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje seniai nematėme tokio išsamaus vieno autoriaus kūrybinio pristatymo. Žinomos menininkės Eglės Gandos Bogdanienės paroda „7 kambariai“ (kuratorė – Evelina Jonuškaitė-Krupavičė) užima visas šios galerijos sales. Kiekviena jų skirta vis kitai temai, gvildenančiai menininkei aktualias egzistencijos problemas. Ekspozicija tiršta, gyvybingai pulsuojanti ir emociškai paveiki, vietomis su prasiveržiančia liūdesio ar ironijos gaidele. Instrumentai, kuriuos pasitelkia autorė, pirmiausia grynai medžiaginiai, atėję iš tekstilės srities (rankinis ir žakardinis audimas, siuvinėjimas, vėlimas, batika). Fotografija, vaizdo filmai ir technologiniai eksperimentai sugyvena su ilgaamžiais tekstilės gamybos būdais, nes visa, kas kuriama rankomis, – neatsiejama menininkės tapatybės dalis. Gali žavėtis Bogdanienės kūryba ar likti jai abejinga, tačiau turi pripažinti, kad suvaldyti tokius plotus sugebėtų ne kiekvienas.
Lijana Šatavičiūtė
Stebintis ir kampuotas
Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės paroda „Stebėtojas. Kampuotas“ Šv. Jono gatvės galerijoje
Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė yra iš tų keramikų, kurių kūrybos plastinė raiška grindžiama medžiagos, įvaldyto amato ir technologijų galimybėmis. Per savo kūrybinę karjerą (Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas baigė 1999 m.) menininkė išbandė archajinę raugo ir juodąją keramiką, nuosekliau gilinosi į redukcinį degimą, siekė išsiaiškinti, kokias ypatybes įgauna kelias dienas anagamos krosnyje (tokių Lietuvoje pastatytos dvi) degtas dirbinys, kai nuo aukštos temperatūros pradeda lydytis molis, o malkų liepsnos paskleisti pelenai atsitiktinai prilimpa prie dirbinio paviršiaus, paversdami jį panašiu į natūralų gamtos darinį.
Lijana Šatavičiūtė
Tekstilininkes subūrė fotografija
Paroda „Pho-tex Vol. 3“ galerijoje „Artifex“
Šiais metais dešimtmetį švenčianti „Artifex“ galerija jubiliejų pažymi išskirtinėmis parodomis. Lina Jonikė, Laima Oržekauskienė-Ore, Monika Žaltauskaitė-Grašienė – trys žavios moterys, trys individualūs pasauliai. Ne taip dažnai vienoje parodoje išvysi šių garsių tekstilininkių kūrinius. Kiekvienos jų viešas pasirodymas – jau įvykis meno pasaulyje. Šio susibūrimo priežastis – dalyvavimas Kioto (Japonija) fotografijos festivalyje „Kyotography“, į kurį šias menininkes pakvietė prestižinės Kioto galerijos „GalleryGallery“ savininkė ir kuratorė Keiko Kawashima. Tad turime retą progą Lietuvoje pamatyti japonų žiūrovams skirtą kolekciją, eksponuotą Kiote šių metų balandžio 20 – gegužės 4 dieną.
Lijana Šatavičiūtė
Varinės istorijos
Žydrės Ridulytės personalinė paroda „Scintillatio“ VDA galerijoje „Artifex“
Be Žydrės Ridulytės variu spindinčių audinių sunkiai įsivaizduotume šiuolaikinę Lietuvos tekstilę. Nekyla abejonių, kad tai puiki menininkė, papildanti šią meno šaką rafinuota elegancija ir iškalbingu minimalizmu – tokiu retu tarp dabarties mūsų tekstilininkų. Į parodą Ž. Ridulytė pasikvietė judėjimo „Sintezija“ narius – poetą ir tarpdisciplininės srities kūrėją Julių Žėką (jo eilėmis išrašytos galerijos sienos) ir menininkę Justiną Tulaitę, kurios sukurta muzika aidi galerijoje. Ž. Ridulytė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais, yra judėjimo „Sintezija“ narė.
Lijana Šatavičiūtė
Kurti ir atkurti
8-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „(At)kurti“ LDS galerijoje „Arka“
Tekstilės bienalės, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, idėja grindžiama kūrimo ir atkūrimo reiškiniu. Prieš 100 metų atkūrėme valstybę ir pradėjome naujos – modernios ir tautiškos Lietuvos – statybą. Kuriamos valstybės, kuriama istorija, kuriamos šeimos, institucijos, kuriamas meno kūrinys. Taigi kūrybos sąvokos aprėptis labai plati. Ne kiekviena šalis valstybingumo formavimą apibūdina „kūrybos“ terminu, kitur dažniau statoma ir konstruojama. Tekstilei tiesiogine prasme būdingas atkūrimo procesas, nes metmenys ir ataudai lengvai dyla, tačiau tekstilės pluoštai leidžia pristabdyti irimo procesą, užadyti ir restauruoti pažeistą audinį, kurį metaforiškai prilygintume istorijai – laiko audiniui. Irimas ir atstatymas neatsiejami tiek nuo tradicinės, tiek nuo inovatyvios tekstilės sampratos.
Lijana Šatavičiūtė
Nesibaigiantis pavasaris
Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2018“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune
Dabartinės lietuvių keramikos jau neįsivaizduojame be kasmetinių tarptautinių „pavasarių“, kurie kaskart išaušta po žiemos, skelbdami parodų sezono atidarymą. Šiemetinis „Pavasaris“, kuriame keramikai eksponuoja specialiai šiai parodai sukurtus darbus, surengtas pačiu gražiausiu metų laiku, kai gamta vilioja žydinčiais sodais, ką tik prasiskleidusių medžių žaluma ir nesibaigiančiomis paukščių giesmėmis. Kuratorius Juris Bergins ir jo dešinioji ranka Živilė Bardzilauskaitė-Bergins subūrė beveik 70 autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos. Žaismingą kavinuką „Geo A“ iš JAV atsiuntė garsus Amerikos lietuvis Rimas VisGirda. Šių metų paroda išsiskiria nemažu latvių keramikų būriu ir kaip niekad gausiai dalyvaujančiais jaunais autoriais.
Lijana Šatavičiūtė
Vienodų „Pavasarių“ nebūna
11-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2017“ Kauno „Meno parke“
Šiemetinis „Pavasaris“ į Kauną sukvietė daugiau nei septyniasdešimt keramikų iš Baltijos valstybių, taip pat Rusijos, Lenkijos, Turkijos, Vokietijos, Liuksemburgo. Gamtoje kiekvienas pavasaris vis kitoks. Tą patį galima pasakyti ir apie parodą, kuri kasmet kuo nors nustebina – naujais vardais, originaliomis idėjomis ar individualios kūrybos atradimais. Meno istorikas ir rašytojas Herbertas Edwardas Readas (1893–1968) žavėjosi istorinės keramikos gebėjimu atspindėti tautos civilizacijos lygį ir grožio jausmą. Jam atrodė, kad tradicinė keramika labai natūrali, jai nebūdingas dirbtinas žmogaus įsikišimas, o dėl formų ir ornamento grynumo keramika – tobulo abstraktaus meno pavyzdys (H. Read, The Meaning of Art, London, 1931, p. 42). Tačiau nuo tų laikų, kai buvo skelbtos šios įžvalgos, nutekėjo daug vandens, šiuolaikinė keramika gali materializuoti sudėtingas emocines ir egzistencines problemas, pažeisti Reado išaukštintą natūralumą, įsileisti „dirbtines“, kitoms dailės šakoms būdingas priemones.
Lijana Šatavičiūtė
Šildo kūną, skaidrina sielą – kas?
Bienalės paroda „Tekstilė: sielai ir kūnui“ Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje
Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.
Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.
dešinėje: Lina Jonikė, „Dovana“ (fragmentas, 2016) ir Evelina Junčienė, „Penkių kartų peizažas“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Dovilė Gudačiauskaitė, be pavadinimo (2014), Raminta Beržanskytė, „Budelio kalavijai“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Marija Garnak, Laura Jankaitytė, Brigita Janulaitytė, Tereza Krnacova, Laura Kinciūtė, Ieva Makauskaitė, Laura Plytnilaitė-Rudžianskienė,
Sniežana Velika, Guoda Venciūtė, Brigita Zablockytė, „Pokalbių audimas“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Lijana Šatavičiūtė
Tiksinti žemės širdis
Lauros Pavilonytės-Ežerskienės paroda „Tik(s)ėjimas“ Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose
Laura Pavilonytė-Ežerskienė – viena gerai žinomos tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narių. Tų pačių „kandžių“, kurios 1998 m. susibūrė į šią grupę dar trečiakursės ir kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene pradėjo organizuoti veltinio simpoziumus. Jų dėka veltinis tapo šiuolaikinės lietuvių tekstilės savastimi, o bendri „Baltų kandžių“ grupės instaliaciniai projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005), „Šventė“ (2006), „Miškan“ (2009), „Suktinis“ (2015), skirti žmogaus ir gamtos ryšio, tradicinių ritualų, kolektyvinės atminties svarbai, apkeliavo ne vieną tarptautinę parodą ir iki šiol garsina Lietuvą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Tačiau per keliolika grupės gyvavimo metų paaiškėjo, kad kiekviena iš „kandžių“ – individualybė, turinti savo požiūrį į meninę veiklą, kad grupės nares jungia pasaulėžiūros dalykai, bendražmogiškos vertybės, bet ne raiškos priemonės. Laura tarp savo kolegių – tikra konceptualistė, išsiskirianti meno projektais, įsiklausančiais į supančią aplinką, pagarbiu, ekologišku požiūriu į gamtą. Tokią draugišką aplinką dailininkė konstruoja ir J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje surengtoje asmeninėje parodoje, salės viduryje patalpinusi didžiulį savo rankomis nertą tinklą, į kurio vidų gali užeiti kiekvienas lankytojas. Stelažuose eksponuojami „Buities daiktai“ – iš autorės širdžiai mielų kasdienybės daiktelių sudėliotos kompozicijos, teikiančios idėjų kūrybiniams sumanymams: sūnui numegztos senos pirštinės, ant virvelės pakabintas raktas, virvės ritinėlis.
Lijana Šatavičiūtė
Vis stebinanti
Tekstilininkės Zinaidos Vogėlienės paroda „2 viename“ VDA galerijoje „Titanikas“
