Tarp tradicijos ir šiuolaikybės

Trys menininkės rodo naujausius, per pastaruosius penkerius metus sukurtus darbus. Gretimose salėse eksponuojama tokia nepanaši tekstilininkių kūryba pritapo kontrasto principu ir atsiskleidė privalumais. „Žiūrint į tekstilės kūrinį, – prieš gerą dešimtmetį rašė norvegų menininkė ir rašytoja Anne Karin Jortveit, – laiko aspekto nepastebėti neįmanoma. Laikas įrašytas į jos formas, struktūras ir prasmes, todėl šiuo požiūriu fizinės tekstilės medžiagos primena žmogaus būties laikinumą – laikas pakeičia visa ką.“ Šios mintys neapleido stebint, kaip senas tekstilės technikas visos trys autorės pasitelkia asmeniniams meniniams poreikiams ir siekiui atspindėti žmogaus vidines būsenas, jo santykį su aplinka. Tokio pobūdžio darbams reikalinga ne tik meninė nuojauta, bet ir tikslingas amato valdymas.

15-ą asmeninę parodą Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon įvardijo „Skirtingos laikmečio raiškos“. Joje eksponuojami tekstilės darbai remiasi Šiaurės Europos istoriniu laiku, t.y. paslaptingomis runų formomis ir prasmėmis. Žinoma tekstilininkė, akvarelininkė, monotipijų ir erdvinių kompozicijų kūrėja pristato geometrines tekstilės struktūras, alsuojančias modernybe, žėrinčias spalvomis ir metalo blizgesiu. Šie kūriniai neatsirado tuščioje vietoje, juos įkvėpė specifinė tekstilės raiška ir skirtingų pynimų bei faktūrų derinių galimybės. Apie dvidešimt metų, atiduotų tekstilės dizainui, demonstruoja parodoje iškabinti Lentvario kilimų fabrike autorės sukurti grindų kilimų projektai. Jie primena laikotarpį, kai ieškota geometrinių ornamentų ir motyvų raiškumo bei simbolinės reikšmės. Praslinkus keliems dešimtmečiams, pamačius pasaulio, pragyvenus daugiau nei dešimtmetį Amerikoje, šios paieškos išsiliejo architektoniškais paveikslais, kuriuose runų formos transformuojamos iki paveikių vizualinių ženklų. Dailininkė kuria išgrynintas geometrines struktūras, kurias išpina metalą primenančio sidabrinio audinio juostomis, pasiekdama vaizdo dematerializavimo įspūdį. Šie paveikslai kelia įtampą dėl santykio tarp itin paprastos tekstilės technikos ir to nerealaus vaizdo, kurį autorė geba sukurti pasirinkusi ateities materiją simbolizuojantį audinį. Žiūrovai nelieka abejingi kūrinių ekspresijai ir ženkliškumui, šviesos nutviekstų faktūrų žaismei ir linijų ritmikai.

Jūratė Petruškevičienė parodoje „Rinkotas“ pasinėrusi į gamtos laiką, ji rodo ciklus „Iš vandens“ ir „Rinkoto herbariumas“, paskatintus vasarų, praleistų Rinkoto botaniniame draustinyje (Lazdijų r.), stebinančiame neliestos gamtos ir augalijos įvairove. Uogas, kankorėžius, akmenukus, grybus ir kitus gamtinius objektus ji formuoja iš audinių archajiška japonų šibori marginimo technika (jap. shiboru – gręžti, suspausti, suslėgti), kurios išmoko Suomijoje, šibori meistrės Patricijos Black seminare. Kiek daug rankų darbo (audinio garinimas, formavimas, dažymas, rezervažas) reikia norint sukurti tikslią akmens ar augalo formą! Kartais menininkė pasiekia stulbinamą iliuzinį įspūdį, nutrinantį ribą tarp kūrinio ir realybės, nors greičiausiai poparto eksperimentai nėra jos kūrybos tikslas. Jai svarbiau prisiliesti prie gamtos esmės, perprasti gyvo ir į nebūtį grimztančio daikto (miško gyvūno kaukolė, Dusios ežero dugne rasti surūdiję geležiniai daiktai) priešpriešą, užsimenančią apie gyvasties laikinumą, jos perėjimą į kitą egzistencijos būvį.

Nors nė viena iš menininkių nedemonstruoja audimo, medžiaginė kūrinių pusė, atsiskleidžianti taktilinėmis ypatybėmis, autorėms labai svarbi, jų darbai yra labai tekstiliški. Giedrė Kriaučionytė parodoje „Rutina“ demonstruoja daug darbo ir kruopštumo reikalaujančias veltinio kompozicijas. Tai tarsi sustabdytas tekstilės kūrinio proceso laikas. Kas gali būti monotoniškiau nei valandų valandas trunkantis vėlimas? Kartu tai ir meditacija, ir savotiška terapija. Kriaučionytės darbai išsiskiria šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje retomis minimalistinėmis tendencijomis. Monotonija ir rutina sklinda iš vienodo dydžio balsvų veltinio plokštumų, nusėtų tolygiu ritmu pasikartojančių vos matomų dygsnių ar motyvų. Kartu jie iškalbingi ir turiningi, skatinantys į juos gilintis, paliekantys žiūrovą akis į akį su kūriniu. Apskrito veidrodžio rėmuose nuveltas gana realistinis reljefinis menininkės autoportretas rodo veltinio tūrines galimybes ir papildo jos kuriamus bedaikčius veltus paveikslus.

Menininkės puikiai sulydo kitų šalių patirtį su lietuviška tapatybe, įtvirtina tradicinio amato galimybes tarnauti šiuolaikinio meno poreikiams.

Paroda veikia iki vasario 22 d.