Po paslapties skraiste

Monika Žaltė (geriau žinoma kaip Žaltauskaitė-Grašienė) – viena įdomiausių šiandienos lietuvių tekstilės menininkų. Be jos neapsieina nė viena rimtesnė Lietuvos tekstilės paroda, dėl jos varžosi galerininkai. Menininkės kūryba įdomi ne tik dailėtyrininkams, bet ir kitų sričių tyrėjams, įžvelgiantiems jos darbuose gilią potekstę ir prisilietimą prie pamatinių žmogiškos būties klausimų. Neatsitiktinai Monikos Žaltės darbai pristatomi ne tik galerijose, bet ir netradicinėse erdvėse – nuo geležinkelio stoties iki bažnyčių. Tai kalba apie sakralųjį kūrybos matmenį.

Monika – kompiuterinio žakardo pirmeivė Lietuvoje ir šios technikos virtuozė, nuosekliausiai Lietuvoje dirbanti kompiuteriu valdomomis staklėmis. 2000 m. ji debiutavo su ambicingų VDA Kauno dailės instituto bendrakursių grupe (Loreta Švaikauskienė, Aušra Kleizaitė, Iveta Kolevaitytė), o 2007 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo meno licenciato laipsnį už žakardinių audinių ciklą „Odos paveikslai“ ir tiriamąjį darbą iš kompiuterinio žakardo istorijos. Ne vienam gali pasirodyti, kad audimas tokiomis staklėmis – kūrybos palengvinimas, ypač lyginant su audimu rankomis. Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Neužtenka subrandinti idėją, reikia atlikti daug parengiamojo darbo perkeliant vaizdą į audinį: valdyti specifines programas, eksperimentuoti parenkant tekstilines struktūras, audimo būdą ir medžiagas. Atrodo, kad menininkė gerokai pasistūmėjo šioje srityje, nes kuo toliau, tuo labiau išnaudoja skaitmeninio žakardo teikiamas vaizdo kūrimo galimybes.

Vis gilesnis tampa ir prasminis kūrybos klodas. Svarbiausi Monikos darbų ciklai, instaliacijos ir tarpdisciplininiai projektai jau įėjo į mūsų tekstilės istoriją. Iš pradžių ją domino žmogaus kūnas, genetininis kodas ir fiziologija („Kartos“, 2005; „Odos paveikslai“, 2007), gimties stebuklas („Kvėpavimas“, 2010; „Gimimas“, 2011), po to ji atsigręžė į socialinę terpę (projektas „Absoliuti lygybė“, 2011, su Brone Neverdauskiene) ir istorinę tematiką (tautos tremčiai skirtas projektas „Atminties uždanga“, 2018).

Paroda, kurioje eksponuojami per pastaruosius kelerius metus sukurti darbai, atidaryta rugsėjo 10 d. ir įvardyta kūrinių ciklo „Geros kloties“ (2018) pavadinimu. Darbų serija, atnešusi menininkei svarbiausius jos biografijoje tarptautinius laurus (sidabro medalį 2018 m. Rygos tekstilės bienalėje „Tapatybė“), rodoma ir šioje parodoje. Joje ištuštėjusių interjerų vaizdu subtiliai užsimenama apie paliktus namus, emigraciją, vienatvę, netektį. Tarsi iš Georgesʼo de La Touro paveikslų atkeliavusioje prieblandoje boluoja audiniu užklota (lingvistiniai atitikmenys – klotis, kloti) sofa, lempa, šventas paveikslas. Cituojant šio darbo anotacijoje pasakytą autorės mintį, „audinys tapo objektu, užklojančiu atmintį, patirtį ir ateitį [...] su viltimi sugrįžti“. Šis ciklas – tarsi raktas į kitus parodos darbus, kuriuos sieja dengimo audiniu, saugojimo ir slėpimo idėja, dažniausiai pristatoma įvairiais „tekstilės tekstilėje“ variantais. Kitaip tariant, Monika Žaltė audžia tekstilę, įvairias jos apraiškas ir pavidalus: skraistę, rūbą, dangalą, pakuotę, užtiesalą, kurie slepia ir saugo sakraliausius objektus arba plėtoja slėpimo funkcijos keliamas asociacijas. Kokie tekstilės įvaizdinimo atvejai vyrauja naujausiuose Monikos Žaltės darbuose?

Audinys – drabužis, drapana, skraistė. Tai bene dažniausias audinio interpretavimo atvejis Monikos kūryboje. Audiniu autorė rengia ne eilines moteris, bet Švč. Mergelę Mariją, karalienę Viktoriją, ištikimąją Odisėjo žmoną Penelopę, sutelkdama dėmesį į jų drabužių fragmentus, draperijų linkius, ritmiką, jų svorį. Didingas Penelopės peplo fragmentas atrodo toks gyvas, pulsuojantis, tarsi būtų ne iš marmuro, o minkšto pliušo. Monikos gebėjimas per drabužio detalę, jo klostes pasakoti apie istorines ir mitines asmenybes, kurti keliasluoksnes prasmes nuosekliai ją atveda prie kito apibendrinimo lygmens. Diptikas „Marija išskrenda iš žemės. Marija parskrenda į žemę“ (2020) su virš jūros plevenančia skraiste ne tik pasakoja biblinę istoriją, bet ir kalba apie svajonę, vidinį polėkį, dvasinius troškimus.

Audinys – užuolaida. Niekas kitas taip nemasina pažvelgti į vidų, kaip užuolaida. Kas slypi už kelių užuolaidų sluoksnių kompozicijoje „Kambarys“ (2020) iš ciklo „Uždengtas gyvenimas“? Pro jas iš kambario nedrąsiai veriasi siauras vaizdas į gatvę, simbolizuojantis savijautą, kurią dėl pasaulinės pandemijos, vienišumo ar vidinės izoliacijos išgyvena dažnas mūsų.

Audinys – apsauga. Jis saugo vasarai besiruošiančią apmuturiuotą Atėnės statulą Versalio parke, rūpestingai apsupa architektūros statinį. „Sakramentas“ (2020) pribloškia optinio įspūdžio tikroviškumu. Atsidūręs prieš jį išgyveni tą patį jausmą kaip stovėdamas prieš statybiniu tentu dengtą restauruojamą sakralinį pastatą. Apsaugine „pakuote“ apjuosta Kauno Švč. Sakramento bažnyčia atrodo taip realiai, kad jauti ją dengiančio tento plazdėjimą vėjyje, jo sintetinę prigimtį, architektūrinių formų iškilumus ir įlinkius. Darbas, kurio potekstė aprėpia platų prasminį ir probleminį lauką, be galo įdomus techniniu požiūriu, polipropileno siūlų panaudojimu. Jame autorė meistriškai atskleidė žakardinio audimo galimybes perteikti šviesos ir šešėlio, tekstūros, trompe lʼoeil (pranc. akies apgaulė) įspūdį.

Audinys – kūnas, kūno audinys. Šią interpretaciją galima pritaikyti ir kitiems parodos darbams, tačiau geriausiai ji įkūnyta diptike „Kraujo upės tekės“ (2020), kuriame akimi nematomas vidaus kraujagyslių tinklas sulyginamas su kraujo upėmis, vagojančiomis miestus, valstybes, žemynus, jos driekiasi tarsi raudoni Ariadnės siūlai, galintys išvesti iš sudėtingiausios situacijos.

Kalbėdama apie esminius žmogaus gyvenimo dalykus, Monika Žaltė sujungia praeitį su dabartimi, tradiciją su naujomis technologijomis ir modernybe. Ji niekada nesitenkino skaitmeninio žakardo gebėjimu atkurti tikslų fotografinį vaizdą, siekė išnaudoti visas šios technikos teikiamas subtilybes, kol pasiekė tokį lygį, kai žiūrėdamas į kūrinį užmiršti jo sukūrimo techniką ir įdėtas pastangas.

Paroda veikia iki spalio 3 d.