7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vidiniai demonai ir kitos prasmės

Keramikos parodos Vilniuje

Lijana Šatavičiūtė
Nr. 20 (1341), 2020-05-22
Dailė
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.

Po ilgesnės pertraukos duris atveriančios dailės galerijos pradžiugino keramikos meno mėgėjus. Į Onos Grigaitės parodą „Saulėlydis“ balandžio paskutinėmis dienomis pakvietė „Artifex“ galerija, o Šv. Jono gatvės galerijoje nuo gegužės 14 d. pristatytos Gvido Raudoniaus ir Laimos Bazienės keramikos parodos. Visi trys autoriai labai skirtingi, todėl atsirado galimybė palyginti nevienodos gyvenimiškos patirties ir mąstysenos menininkų kūrybą.

„Artifex“ galerijoje iškart patenki į Onos Grigaitės pasaulį, kurį apibūdintum kaip labai emocingą, grįstą naratyvu, prasminėmis potekstėmis, rafinuotu, kone atvirukišku dailumu, slepiančiu gilesnę autorę dominančio reiškinio prasmę. Kiekvienas Grigaitės viešas pasirodymas – jau įvykis. Prieš kelerius metus po ilgesnės tylos ji su trenksmu grįžo į meninį gyvenimą siužetinėmis ekspozicijomis, aprėpiančiomis visą galerijų erdvę. Žaisminga lietuviškų politinių realijų refleksija („Eskizas politiniam trileriui: mūsų miške nieko naujo“) 2016 m. galerijoje „Artifex“, po metų galerijoje „Akademija“ – aukos prasmės (gal dviprasmybės) interpretacija („Paaukota?“).

Šį kartą kūrinio leitmotyvu pasirinktas saulėlydis – efektingas pavakarės momentas, kai saulė pasislepia už horizonto, nudažydama dangų raudonai. Ta trumpa laiko atkarpa turi kažko dekadentiško, banaliai gražaus, panardinančio žmogų į pusiau miego būvį, pristabdančio budrumą. Menininkė nepalieka vietos optimistinei pabaigai, lyginant su linksmomis ir ironiškomis ankstesnėmis instaliacijomis, kėlusioms asociacijas su spalvingų paveikslėlių serijomis ar bažnytiniu kiču. „Saulėlydis“ persmelktas įtampos ir dramatizmo, pradedant žaižaruojančių musmirių pievele su dangui grūmojančia žmogysta, baigiant patamsėjusiais organais (liežuvis, kepenys, tulžis, liepsnojanti širdis), siejamais su toksiškomis emocijomis, ardančiomis žmogišką esybę. Neapykanta, išdidumas, savimeilė, pavydas, pyktis – stengiesi išgvildenti eksponuojamų objektų prasmes. Čia mažai džiaugsmo, neramiai banguoja įspūdingas raudonų liepsnų ežeras, tarsi nužengęs iš kinų Tang dinastijos (618–907) garsiųjų „Pragaro paveikslų“, o jame plūduriuojančių baltaveidžių rytiečių gražuolių bruožai, iškreipti skausmo ir kančios, neprimena romantiškų maudynių. Greičiau užsimena apie tai, kas laukia, jei priešinsiesi harmoningai pasaulio tvarkai, paminsi moralės principus, mėgausiesi saviplaka, leisiesi užvaldomas ydų ir juodų minčių.

Ar padės iš klampios „ežero-pragaro“ gelmės išsigelbėti merginoms mestas plonytis melsvas (nekaltybės spalva) kaspinas, virstantis degutu ištepliota grubia šluoste jau kitoje instaliacijos dalyje? Tamsi keraminė skuduro replika draperijos pavidalu randa vietą ant kitos salės sienos. Autorė išnaudoja fizinį medžiagos apčiuopiamumą ir vizualines galimybes, mėgaujasi glazūrų spindesiu, žvilgančio ir matinio paviršiaus (juoda draperija) kontrastu. Tik valdant amatą, įveikiant medžiagos pasipriešinimą galima kūriniui suteikti tokios medžiaginės iškalbos niuansų.

O Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojama keramika kitokia, nors puoselėjamas amatas čia ne mažiau svarbus, gal net reikšmingesnis, nes iš jo išauginamos kūrinių idėjos. Gvidas Raudonius, parodų kuratorius, edukatorius, daugelio keramikos procesų dalyvis ir iniciatorius, trečiojoje asmeninėje parodoje „Pasidairymai 2020“ pristato kūrinius, kurių išraišką lemia atlikimo technikos įvaldymo ir medžiagos atskleidimo dermė. Šiuo požiūriu jo kūryba atsiliepia į dabartinės pasaulio keramikos tendencijas demonstruoti techninį meistriškumą. XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai lietuvių keramikoje vyko aktyvūs modernėjimo procesai, Raudonius organizavo „gamtines“ keramikų parodas ir nemažai prisidėjo prie lietuviškos keramikos atsinaujinimo. 2010–2018 m. jis kuravo penkias Lietuvos keramikos bienales Vilniuje.

Raudoniaus kūryba išsiskiria solidžia ir tvirta forma, aiškumu, nesvarbu, ko jis imtųsi: žiestų puodą, lipdytų neįtikėtinai aukštą bokštą ar ant „smilgos“ sunertų molines žemuoges. Kūryboje susilieja asmeniniai potyriai ir žavėjimasis Rytų keramika, kurį išduoda natūralumo estetika, neįmantravimas, formų konstravimas keliais aukštais (šventyklos pagodos principu), žiedimo faktūrų paryškinimas, virvių ir bambuko deriniai su moliu. Orientalistinę tradiciją galima laikyti lietuviškos keramikos mokyklos bruožu, ją tarpukariu išplatino Liudvikas Strolis, vėliau perėmė jo mokiniai ir mokinių mokiniai.


Ne vienas darbas labai asmeniškas, įkvėptas vaikystės prisiminimų, skirtas išėjusiems šeimos nariams atminti („Vasara“, „Upė“). Tai darbai tikro keramikos meistro, kuriam nesudaro problemų nužiesti kad ir du visiškai identiškus indus („Distiliacija“), parinkti tokią glazūrą, kuri atrodytų labai natūrali, pačios gamtos suteikta, arba nužiestą formą keisti, performuoti į trokštamą abstraktų objektą. Tariamas kūrinių paprastumas slepia ne tik pagarbą tradicijai, bet ir siekį jai suteikti naujų spalvų. Stabilių siluetų darbai pasižymi šios meno srities esminėmis vertybėmis, kurios dažnai traukia keramikos mėgėjus: savotišku orumu, tvarumu, tradicijos tąsa ir kartu – daugiasluoksniškumu, kvietimu perskaityti autoriaus svarstomas gilesnes potekstes.

Laimos Bazienės kelias – jau kitoks, jos darbai antroje asmeninėje parodoje „Formų labirintuose“ žavi pirmaprade skulptūrinės formos jėga, gal dėl to, kad autorė atėjo iš skulptūros pasaulio (1991 m. baigė skulptūros specialybę Vilniaus dailės akademijoje). Ji kūrinius lipdo iš šamoto, tinkamo apibendrintos plastikos kompozicijoms, suteikia dirbinio paviršiui rupumo, savotiško negrabumo. Parodą pagyvina fotokoliažai eksponuojamų kūrinių motyvais. Autorę jaudina gyvenimiška būtis ir kultūrinė praeitis, kurios palikime ji randa sau artimų motyvų – architektūrinį statinį, ornamentą, moters tipažą. Bazienė mėgsta pilis, aukurus ir bokštus, konstruoja abstrakčias formas. Aplinkos įspūdžiai sužmoginami, į geometrinę struktūrą įpinant veidų, akių ar rankų motyvus, paverčiant kūrinius bėgančio laiko metaforomis. Menininkės viduje rungiasi mąstytojos ir statytojos talentai, lemiantys nevienodą kūrinio plastiką ir stilizaciją – nuo abstrakcijos iki figūratyvo, nuo aptakios formos iki griežtos geometrijos.

Pastarieji darbai rodo augantį pasitikėjimą grynos formos išraiška. Kompozicijos sudarytos iš kelių elementų, turinčių ne vieną formavimo ir eksponavimo galimybę. Mistine nuotaika, kultūrinėmis interpretacijomis menininkė pritampa prie istorinę atmintį interpretuojančių lietuvių keramikų sparno. Per kelerius metus, praėjusius nuo pirmos asmeninės parodos, Bazienė tobulino technologinį kūrinių aspektą, 2019 m. Karmazinų anagamos krosnyje išdegti darbai suteikė jiems papildomą archajiškumo matmenį. Išdrįsusi eksponuoti kūrybinio eksperimento broką („Gyvenimo juodraštis“, 2013) – degimo metu apsilydžiusį skulptūrinį objektą, menininkė ne tik parodė savo keramikos virtuvę, bet ir galbūt užsiminė apie jos laukiančius naujus kūrybos posūkius.  

Onos Grigaitės paroda galerijoje „Artifex“ veikia iki gegužės 31 d.
Gvido Raudoniaus ir Laimos Bazienės parodos Šv. Jono gatvės galerijoje veikia iki birželio 6 d.

 

Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Onos Grigaitės parodos „Saulėlydis“ fragmentas. Autorės nuotr.
Gvido Raudoniaus dirbtuvėje. Ruošiantis parodai.
Gvido Raudoniaus dirbtuvėje. Ruošiantis parodai.
Gvidas Raudonius, „Apjuostas“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Apjuostas“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Distiliacija“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Distiliacija“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Pasikartojantis motyvas“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Pasikartojantis motyvas“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Reginti“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Reginti“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Tyla“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Tyla“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Upė“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Upė“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Vasara“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Vasara“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, vaza „Arfa“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, vaza „Arfa“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Versmelė“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Versmelė“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Viršūnėlė“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Gvidas Raudonius, „Viršūnėlė“. 2020 m. Autoriaus nuotr.
Laima Bazienė, „Trilogija“. 2019 m. Autorės nuotr.
Laima Bazienė, „Trilogija“. 2019 m. Autorės nuotr.
Laima Bazienė, „Abi dalys“. 2018 m. Autorės nuotr.
Laima Bazienė, „Abi dalys“. 2018 m. Autorės nuotr.
Laima Bazienė, „Kryžkelės“. 2018 m. Autorės nuotr.
Laima Bazienė, „Kryžkelės“. 2018 m. Autorės nuotr.
Laima Bazienė, „Saitai“. 2016 m. Autorės nuotr.
Laima Bazienė, „Saitai“. 2016 m. Autorės nuotr.