Geometrija pagal Feliksą

Į 28-ąją Felikso Jakubausko individualią parodą (Vokiečių g. 2), kurioje eksponuojami naujausi darbai, kviečia pabrėžtinai schemiškas, iki geometrinio brėžinio redukuotas plakatas: juodame fone ryškėjantys apskritimo, kvadrato, trikampio kontūrai. Ir elegantiškai plaukiantis parašas – felix. Šį parašą, žymintį kiekvieną tekstilininko darbą, pažįstame jau keturis dešimtmečius. Taip pasirašytus darbus gerai žino ne tik Europos, bet ir Amerikos bei egzotiškų Kinijos ir Pietų Korėjos meno gerbėjai. Nacionalinė kultūros ir meno premija, aukščiausi apdovanojimai prestižinėse tarptautinėse konkursinėse parodose, dalyvavimas keliuose šimtuose grupinių parodų – tai tik pabiri Jakubausko kūrybinės biografijos faktai, slepiantys intensyvų kūrybos procesą, išsiskiriantį menine kokybe ir neįtikėtinu produktyvumu.

„Apskritimas-kvadratas-trikampis“ – nuoga geometrija. Jakubauskui, kaip abstrakčiosios dailės atstovui, kūryboje visada buvo svarbios geometrinės formos. Tačiau menininkas niekada neformalizavo savo gobelenų ir neįvardijo jų numeriais ar kitais potekstę eliminuojančiais pavadinimais. Net atvirkščiai, kaip tikram Lietuvos dailės atstovui jam visuomet buvo svarbi kūrinio prasmė, poetinė užuomina, talpi metafora. Tą iškalbingai paliudys ankstesnių individualių parodų pavadinimai, turintys tam tikrą literatūrinį užtaisą: „Erdvės“ (2005), „Paslėpta – atskleista“ (2010), „Kalbėjimas – sidabras“ (2013), „Švytėjimas“ (2013), „Tarp žemės ir dangaus“ (2017). Kas atsitiko šį kartą? Sakyčiau, menininkas subrendo tiek, kad prisilietė prie savo kūrybos esmės, ją dekonstravo, pateikė tarsi kūrybinio principo išklotinę. Rengdamas šią parodą autorius prisipažįsta, kad gilinosi į Pitagoro geometriją ir apskritai geometrinių formų reikšmes dailės istorijoje. Ir vis dėlto reikia būti tikru menininku, kad jas prakalbintum, priverstum siųsti tam tikrą žinią, pasiektum emocinį intensyvumą. Reikia pripažinti, kad intriguoja plakato schemiškumas ir ta emocijų aprėptis, kuria spinduliuoja Jakubausko gobelenai.

Parodos pavadinimas skatina ieškoti geometrinių formų audiniuose. Ir tai nėra paprasta. Trikampius, kvadratus ir apskritimus tekstilininkas paslepia audimo pynėse, tapybiniuose plotuose, kompozicijos elementų deriniuose. Kartais kvadratas ar apskritimas kontrastingai išnyra šviesioje plokštumoje, o kartais susilieja su aplinka arba yra gožiamas audinio faktūros. Geometrinės formos suboluoja kosminių kūnų, besiskleidžiančių „vėduoklių“ ar tiesiog spalvinių plotų pavidalais. Jos nėra vienišos, supamos spalvingų tiesių, įstrižainių, banguojančių linijų. Vis kita ritmika, nuotaika ir žaismė pasiekiama derinant mažesnius trikampius, apskritimus, kvadratus su stambesniais, parenkant jiems šviesius ar tamsius virpančius fonus. Motyvai ar spalvų dėmės niekada neįterpiamos griežtai, jos susilieja viena su kita pasitelkiant dar gotikos laikų tapiserijose išbandytą plastinės formos kūrimą brūkšniavimu, vadinamąja hachure (pranc. lygiagretės linijos) technika. Skirtingo storio ir ilgio linijos vietomis trūkinėja, tampa punktyrinės, suteikia virpėjimo ir erdviškumo. Nesvarumo būsenos įspūdį sustiprina motyvų pabirumas, laisvas paskleidimas plokštumoje. Jakubausko darbai prašyte prašosi muzikinių terminų, paaiškinančių ritmingai skambančios ir spalvomis žėrinčios visumos pojūtį. Lygų paviršių pagyvinantį faktūrinį ruoželį, atkeliavusį iš lietuvių baltųjų kaimo audinių, kurį dar paryškina matinių ir blizgių medžiagų kontrastas, galima prilyginti sonatos reprizai, pakartojančiai pradžioje nuskambėjusias pagrindinę ir šalutinę temas. Dėl visų šių meninių ir audimo priemonių suvirpa motyvai ir spalvos, įgaudamos smagaus džiazavimo įspūdį, ima plazdėti gobelenų fonai, pagilėja optinė erdvė. 

Pagal eksponuojamus naujausius kūrinius, išaustus per pastaruosius dvejus metus, galima konstatuoti, kad Jakubauskas toliau plėtoja savo kūrybos plastinius atradimus, jam pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu ir toliau lieka gamta, jos būsenų kaita, vaizduotę žadinantys aplinkos įspūdžiai. „Man labai svarbu kurti harmoningą ir pozityvų pasaulį, – vaikščiodamas po šią parodą prisipažino autorius. –  Svarbu sukurti erdvės, muzikos skambėjimo įspūdį, remiantis ramybės–judesio, šviesos–tamsos, garsaus–tylaus priešpriešomis, išnaudojant spalvų, kompozicijos dermių ir medžiagų kontrastus.“ Viename gražiausių parodos gobelenų „Liepsnojanti gotika“ (2019) menininkas abstrakčia forma perteikia degančios Paryžiaus Dievo Motinos katedros regimybę, pavadinime užkoduodamas dar ir architektūros stilių. Kaip tikras romantikas pakelia akis į dangų, išausdamas idealų mėnulio apskritimo kontūrą („Juodas mėnulis“, 2019), o triptike „Iš saulės ir lietaus“ (2020) prisimena vasarą ir jos alsavimą perteikia ryškiai vertikalios ritmikos ruoželio juostomis. Jis – tikras virtuozas, nes meistriškai žongliruoja geometrinėmis formomis, sukurdamas daugybę asociatyvių variacijų, kurių pavadinimus norisi kartoti, nes dažnai jie – raktas į kūrinio interpretaciją: „Fosforo linija“, „Fragmento evoliucija“, „Raudonas taškas“, „Lūžtanti linija“, „Jausmingas“.

Jakubauskui būdinga „geometrinė“ precizika: taisyklingi stačiakampiai formatai, juvelyriškas audimas, tik ne „geometrinis“ jausmas. Menininkas pasiekė harmoningą pusiausvyrą tarp racionalumo ir emocionalumo, tarp prozos ir poezijos, tarp tradicijos ir modernybės, spontaniškos raiškos ir saiko.

Paroda veikia iki rugsėjo 28 d.