Autorius: Daiva Šabasevičienė

Lapkričio 13–15 d. Lietuvos publika turėjo galimybę susipažinti su dviem naujausiais režisieriaus Rimo Tumino spektakliais, pastatytais jo vadovaujamame Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre – Aleksandro Puškino eiliuoto romano „Eugenijus Oneginas“ inscenizacija ir šiuolaikinio prancūzų dramaturgo ir aktoriaus Gèraldo Sibleyras drama „Vėjas tuopose“. Vilniaus mažojo teatro pastangomis, jo direktorės Gretos Cholinos iniciatyva į Lietuvą atvyko didžiulis teatro kolektyvas – 65 žmonės. Bilietai į spektaklius buvo išpirkti jau vasaros pabaigoje, bet abu spektaklius tiesiogiai transliavo „LRT Kultūros“ kanalas.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1057), 2013-11-22 | Teatras

Jekaterina Kramzona (Klajoklė), Vladimiras Vdovičenkovas (Atsargos husaras), Sergejus Makoveckis (Eugenijus Oneginas) spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.

Daiva Šabasevičienė

Užgeso kaitrus teatro židinys

Stanislovas Rubinovas (1930–2013)

Režisieriaus, aktoriaus Stanislovo Rubinovo netektis palietė visą Lietuvos teatro bendruomenę. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, jis mokėjo būti jaunesnis už daugelį pačių jauniausių. Nors prisimenam jį kaip lėtą, stotingą, švelniai besišypsantį vyrą, jo vidus degė, jis nuolat spinduliavo begalinę energiją ir dėmesį patiems įvairiausiems teatro procesams.

Pirmas mūsų susitikimas įvyko 1986 metais prie Kauno dramos teatro kasų: Stanislovas Rubinovas, besišnekučiuodamas su Jonu Vaitkumi, prasitarė, kad ruošiasi vykti į Černobylį vaidinti ten dirbantiems atominės elektrinės avarijos „likvidatoriams“. Nuskambėjo sukrečiamai. Mes tuomet bijojome net galvoti apie tai, visas gyvenimas buvo retušuotas, ir staiga – laisvas ir drąsus žmogus ryžtasi tokiam žygiui, paskui save vesdamas ir bendraminčius.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1053), 2013-10-24 | Teatras | In memoriam

Stanislovas Rubinovas. G. Česonio nuotr.

Daiva Šabasevičienė

Kūnas, tapęs žodžiu

Rolando Kazlo spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Rolandas Kazlas jau seniai gyvena ne pagal šio pasaulio madą. Gyvena ir skleidžia savo gražias tiesas kaip įmanydamas: sutikęs pažįstamus ir nepažįstamus, užlipęs į sceną kaip aktorius, o pastaruoju metu vis dažniau ir kaip režisierius. Jau daugiau nei du dešimtmečius jis randa kuo nustebinti sutiktuosius. Tik gyvenant nuolatinėse paieškose įmanoma kelionė į pažinimą, todėl nieko keisto, kad šiandien šios kelionės stotelė – Donelaitis.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1053), 2013-10-23 | Teatras

Rolandas Kazlas (Donelaitis). I. Preco nuotr.

Daiva Šabasevičienė

Atskleisti tragedijos mechanizmą

Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rugsėjo 20, 21 d. naująjį, 74-ąjį sezoną pradės spektakliu, sukurtu pagal visame pasaulyje išgarsėjusią šiuolaikinio lenkų autoriaus Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Pjesę iš lenkų kalbos išvertė Rolandas Rastauskas, spektaklio režisierė Yana Ross, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas Zane’as Pihlstromas (JAV), kompozitorius Antanas Jasenka, videodailininkė Eglė Eigirdaitė. „Mūsų klasėje“ vaidins kelios aktorių kartos: Monika Bičiūnaitė, Ramūnas Cicėnas, Daumantas Ciunis, Gediminas Girdvainis, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Dainius Jankauskas, Aldona Janušauskaitė, Valerijus Jevsejevas, Vaiva Mainelytė, Miglė Polikevičiūtė, Marius Repšys, Paulius Tamolė, Monika Vaičiulytė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Tomas Žaibus. Gros varinių pučiamųjų instrumentų orkestrėlis – Darius Bažanovas, Edvaldas Jucius, Algirdas Januševičius, Julius Račkauskas, Darius Žylė.

Garsus lenkų dramaturgas, režisierius, teatro kritikas Tadeuszas Słobodzianekas (g. 1955 m. Jenisejske) nuo 2003 m. vadovavo savo įkurtai Dramos laboratorijai. 2010 m. tapo Varšuvos „Teatr na Woli“ direktoriumi, nuo 2012-ųjų vadovavo Gustawo Holoubeko dramos teatrui, o 2012 m. rudenį šiuos teatrus sujungus tapo Varšuvos dramos teatro (Teatr Dramatyczny) direktoriumi. T. Słobodzianekas parašė pjeses „Caras Nikolajus“, „Pilietis Pekosevičius“, „Pranašas Ilja“, „Merlinas. Kita istorija“, „Kalvis Malamo“, „Blakės sapnas“, „Mūsų klasė“, „Pranašo mirtis“, kaip dramaturgas dukart pelnė tarptautinio Edinburgo teatro festivalio apdovanojimą „Fringe First“, triskart – Lenkijos kultūros ministerijos apdovanojimą už šiuolaikinę dramaturgiją, keturiskart jo pjesės buvo vaidintos festivalyje „Varšuvos teatro susitikimai“. 2010 m. už pjesę „Mūsų klasė“ dramaturgas pelnė prestižinį literatūrinį „Nikės“ apdovanojimą. Europos teatro konvencija šią pjesę įtraukė į geriausių darbų teatrui, sukurtų 2009 ir 2010 m., sąrašą.

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1047), 2013-09-13 | Teatras

Marius Repšys (Abraomas) ir Toma Vaškevičiūtė (Dora). Nuotrauka iš LNDT archyvo

Daiva Šabasevičienė

Kazio Binkio įkvėpti

Gerardą Binkį kalbina Daiva Šabasevičienė

Ateinantį 74-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovai tarp kitų premjerų išvys ir Kazio Binkio „Atžalyną“, kurį jau pradėjo repetuoti režisierius Jonas Vaitkus. Ta proga kartu su režisieriumi lankėmės pas K. Binkio sūnų Gerardą Binkį, birželio pradžioje atšventusį garbingą 90 metų jubiliejų. Jis maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie „Atžalyną“, kuris iškart po premjeros 1938 metais tapo vienu populiariausių rašytojo kūrinių. Pasak poeto Alfonso Nykos-Niliūno, K. Binkis „nesaugojo savo žodžių išrinktiesiems, nedangstė savo minčių nuo „kvailos minios“, nes jo sieloje buvo didelis tikėjimas ir dar didesnė meilė: meilė savo tautai ir tikėjimas jaunyste. Šios vaižgantiškos sielos mums nesuprasti be jo didelio ir gyvo tikėjimo – tikėjimo jaunyste, jaunimo idealistine ir pasiaukoti mokančia jėga.“

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1039), 2013-06-21 | Teatras

Gerardas Binkis. D. Šabasevičienės nuotr.

Daiva Šabasevičienė

Teatro oras

Debiutų festivaliui „Tylos!“ Vilniaus Mažajame teatre pasibaigus

Lygiai prieš penkerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigę Rimo Tumino vadovaujami jauni režisieriai iniciavo debiutų festivalį „Tylos!“. Tada dešimčia premjerinių spektaklių festivalyje prisistatė 30 dar nežinomų, bet talentingų ir ambicingų jaunųjų teatro kūrėjų – režisierių, aktorių, scenografų, kompozitorių. Šiandien festivalis jau gali būti vadinamas tarptautiniu, nes jame dalyvavo dvi trupės iš Rusijos.

Būtent svečiai paskatino įdėmiau pažvelgti į mūsų teatrinę mokyklą. Šiuo metu vos ne kiekvienas kursas savo darbus rodo profesionalioje scenoje, tad dauguma „Tylos“ darbų jau buvo matyti. Norėčiau trumpam apsistoti prie tų spektaklių, kurie Vilniuje buvo rodyti pirmą kartą.

Dainų spektaklis „Gaidos“, nors netrunka nė valandos, palieka solidaus kūrinio įspūdį. Tai konceptualus, iškalbingas ir energetiškai paveikus spektaklis. Tai, ką Valentinas Masalskis daro Klaipėdoje, jau tapo visos lietuvių teatrinės kultūros

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1035), 2013-05-22 | Teatras

Daiva Šabasevičienė

Tragikas su komiko kauke

Vytautas Šapranauskas (1958–2013)

„Man patinka, kai tame pačiame spektaklyje yra ir tragedija, ir komedija. Kai žiūrovas žiūri ir nesupranta: čia verkt ar juoktis reikia...“ – toks Vytautas Šapranauskas mus ir paliko.

Nors teatrinėje Vytauto Šapranausko biografijoje nemažai reikšmingų vaidmenų, akivaizdu, kad jis buvo toks aktorius, kuriam reikėjo rašyti pjeses ir skirti atskirus spektaklius. Lietuvoje labai ankšta teatrinė erdvė, labai siauras teatrinis gyvenimas. Pasikeitė situacija, ir didžioji dalis šiandienos jaunųjų teatro menininkų liko neįvertinusi Vytauto Šapranausko talento.

Vytautas Šapranauskas – ir nepasiekiamas, neprieinamas, ir paprastas, net naivus, amžinąjį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ Chloinės-Genecho vaidmenį atliekantis aktorius su smilga dantyse – visiškas minoras: liūdnos akys ir labai švelnus vidus. „Aišku, kiekvieną personažą, kurį vaidini, savaip įsimyli, tačiau šis mano vaidmuo – iš tų išskirtinių, – apie šį vaidmenį (premjera 1994 m.) sakė Šapranauskas. – Vaidmenį kūrėme per repeticijas. Aš rodydavau viską, ką žinau iš žydų anekdotų, įvairiausių situacijų. R. Tuminas žiūrėjo ir sakė, ko reikia ir ko ne. Svarbiausia mums buvo situacija, kurią vaidinu taip, kaip joje elgtųsi žydas. Juk tą pačią istoriją galima papasakoti ir su gruzinišku, su ukrainietišku ir, beje, su lietuvišku akcentu. Kaip nori galima. Svarbu tik gerai papasakoti anekdotą. Juk ir kiekvieną spektaklį galima suvaidinti kaip anekdotą – labai trumpai. Ir tuo viskas išsakyta. Kodėl Chloinė-Genechas važiuoja į Vilnių? Lipa. Krenta. Vėl lipa – pagaliau įsiropščia. Kam jam ta kelionė? Nežinau. Beje, kodėl mes gyvename? Kodėl čia vaikštome? Kodėl mes, aktoriai, kiekvieną dieną

Skaityti toliau >>

Nr. 17 (1031), 2013-04-24 | Teatras | In memoriam

Nuotraukos: Vytautas Šapranauskas (Vaclavas Nižinskis) spektaklyje „Genijaus dirbtuvė“. Nuotrauka iš LNDT archyvo

„Nusišypsok mums, Viešpatie“: Gediminas Girdvainis (Avneris Rozentalis), Vytautas Šapranauskas (Chloinė-Genechas), Sigitas Račkys (Efraimas Dudakas). Nuotrauka iš LNDT archyvo

Eglė Gabrėnaitė (Ranevskaja) ir Vytautas Šapranauskas (Petia Trofimovas) spektaklyje „Vyšnių sodas“. Nuotrauka iš LNDT archyvo

Daiva Šabasevičienė

Agniaus Jankevičiaus metodas

„Gronholmo metodas“ Lietuvos rusų dramos teatre

Trisdešimtas Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Gronholmo metodas“ išryškino šio kūrėjo režisūrinį metodą: linijinės mizanscenos, aktoriai – anfas, aktyvi minties ataka, jokių metaforų, jokios bereikalingos sceninės pudros. O dar pasirinkęs vidurinės kartos ispanų dramaturgo Jordi Galcerano Ferrero pasaulinį pripažinimą pelniusią pjesę „Gronholmo metodas“, režisierius pataikė kaip pirštu į akį. Socialinė medžiaga itin lengvai pasidavė režisūrinei interpretacijai, nes siekta buvo ne kurti teatrą, o atskleisti temos aktualumą.

Režisieriui jau antrą kartą Rusų dramos teatre pasiseka. Girgždantis, traškantis, šalčiu dvelkiantis šimtametis teatras, niekada nežibėjęs prašmatnia scenine įranga ar turtingais pastatymais, mielai kviečiasi režisierius. Jame pastaruoju metu telkiasi net kelios kartos talentingų aktorių. Be teatro veteranų šiandien ryškiausią poziciją užima

Skaityti toliau >>

Nr. 16 (1030), 2013-04-18 | Teatras

Scena iš spektaklio„Gronholmo metodas“. D. Matvejevo nuotr.

Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis, Julija Krutko, Valentinas Novopolskis. D. Matvejevo nuotr.

Daiva Šabasevičienė

Ar reikės užtapyti Rafaelio angelus?

Kalbamės su scenografu Mārtiņu Vilkārsiu

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vieši vienas garsiausių vidurinės kartos latvių scenografų Mārtiņas Vilkārsis. Kovo 22 ir 23 d. lietuvių publika turės galimybę išvysti jo naujausią darbą – Martino Sperro „Medžioklės scenas“; spektaklį režisuoja Rolandas Atkočiūnas.

Martino Sperro „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ – kontroversiškai vertinama pjesė. Ką manote apie šią medžiagą?

Taip jau susiklostė, kad pirma teko pamatyti šį kūrinį išgarsinusį dar 1968 metais sukurtą Peterio Fleischmanno filmą, kuriame dramaturgas atliko pagrindinį Abramo vaidmenį. Nustebau atvykęs į teatrą ir pamatęs įdomias repeticijas, labai gerą atmosferą. Paprastai prieš premjeras būna neišvengiamos krizės, kai kūrėjai abejoja ne tik vieni kitais, bet pradeda nekęsti ir pasirinktos medžiagos.

„Medžioklės scenos“ labai panašios į Larso von Triero „Dogvilį“. Kai bendruomenėje atsiranda kažkoks svetimkūnis, dauguma siekia jį paversti tokiu kaip aš, kaip mes visi. Tai, kad bendruomenėje yra visokių pakraipų žmonių, nėra šio kūrinio esmė. Man pasirodė, kad reikia kūrinio estetiką nukreipti kita linkme, netgi į

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1025), 2013-03-13 | Teatras

Daiva Šabasevičienė

Sugrįžimas į teatrą

Pokalbis su kompozitoriumi Gintaru Sodeika

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta intensyvios Ferenco Molnáro (1878–1952) dramos „Lilijomas“ repeticijos (numatoma premjera – vasario 28 d.). Šį kūrinį režisuoja László Bagossy – vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių. Spektaklio muziką kuria Gintaras Sodeika. Kompozitorius maloniai sutiko pasidalinti mintimis ne tik apie šį kūrinį, bet ir apie teatro muziką apskritai.

Pastaruoju metu vis rečiau rašai muziką teatrui. Kodėl?

Pastaraisiais metais muzikos rašau tiek pat, kiek visada, gal net šiek tiek daugiau. Darbas valstybės tarnyboje tiesiog reikalauja papildomo deguonies, kurį man suteikia būtent kūryba. Bet tai daugiau muzika įvairiems kitiems atvejams (kūriniai atliekami tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose). O dėl muzikos teatrui – sunku pasakyti. Matyt, turėjo ateiti laikas teatrui pagyventi be

Skaityti toliau >>

Nr. 6 (1020), 2013-02-07 | Teatras | Muzika

Gintaras Sodeika. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Autorius: Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Paveiksliški Tumino laiškai Lietuvos žiūrovams

Jevgenijaus Vachtangovo teatro gastrolės Vilniuje

Daiva Šabasevičienė

Užgeso kaitrus teatro židinys

Stanislovas Rubinovas (1930–2013)

Daiva Šabasevičienė

Kūnas, tapęs žodžiu

Rolando Kazlo spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Daiva Šabasevičienė

Atskleisti tragedijos mechanizmą

Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“

Daiva Šabasevičienė

Kazio Binkio įkvėpti

Gerardą Binkį kalbina Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Teatro oras

Debiutų festivaliui „Tylos!“ Vilniaus Mažajame teatre pasibaigus

Daiva Šabasevičienė

Tragikas su komiko kauke

Vytautas Šapranauskas (1958–2013)

Daiva Šabasevičienė

Agniaus Jankevičiaus metodas

„Gronholmo metodas“ Lietuvos rusų dramos teatre

Daiva Šabasevičienė

Ar reikės užtapyti Rafaelio angelus?

Kalbamės su scenografu Mārtiņu Vilkārsiu

Daiva Šabasevičienė

Sugrįžimas į teatrą

Pokalbis su kompozitoriumi Gintaru Sodeika