Autorius: Daiva Šabasevičienė
Daiva Šabasevičienė
Paženklintas meninės vienatvės
Apie aktorių Saulių Balandį
Saulius Balandis, netrukus švęsiantis savo penkiasdešimtmetį, sužvaigždėjusiame teatro pasaulyje pelnė uždaro, nesiblaškančio aktoriaus vardą, bet nepasimetė, nedingo, „nemetė kelio dėl takelio“. Jis baigė pirmąjį režisieriaus Jono Vaitkaus dramos aktorių kursą (1981–1985). Mokėsi kartu su Diana Anevičiūte, Remigijum Bučiu, Povilu Budriu, Neringa Bulotaite, Tauru Čižu, Ingeborga Dapkūnaite, Virginija Kelmelyte, Arūnu Sakalausku, Ramune Skardžiūnaite, pirmuosius spektaklius jie sukūrė Kauno valstybinio dramos teatro scenoje.
Vaitkaus auklėtiniai žinojo, kad scenoje privalu intensyviai išgyventi savo personažų likimus, mintis ir idėjas. Pirmasis įsimintinas jų spektaklis – Jeano Anouilh’aus „Antigonė“ (1986), kuriame, užmerkę akis ir „prirakinti“ prie kėdžių, jie perteikė maištaujančios jaunos asmenybės tragediją. Saulius Balandis vaidino Hemoną – lyriką, nuo tada pradėjo formuotis šio aktoriaus „įsimylėjėlio“ amplua. Kitas reikšmingas kurso spektaklis buvo „Literatūros pamokos“ (1985), tapęs savotišku
Rima Jūraitė, Daiva Šabasevičienė
„Paukštyno bendrabutis“: nuo eskizo iki spektaklio
Pokalbis su pjesės autoriumi Mindaugu Nastaravičiumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu
Pernai nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatytas Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Paukštyno bendrabutis“ eskizas (režisierius – Valentinas Masalskis, vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai) šių metų festivalyje išaugo į spektaklį, kurį lapkričio 25 d. bus galima pamatyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
M. N.: Situacija paprasta: prieš dvejus metus Valentinas Masalskis vadovavo trupei, kurioje buvo vienuolika merginų ir vienas vaikinas. Tad reikėjo pjesės, kurioje jie visi galėtų vaidinti. Atėjus į susitikimą, režisieriaus lūpose jau skambėjo žodis
Daiva Šabasevičienė
Kūrybos išpažintis
Šlapelių muziejaus meninės iniciatyvos
Šiandien Šlapelių muziejus tarsi
Daiva Šabasevičienė
Nevilties ir vilties drobulė
Antano Škėmos „Balta drobulė“ Kauno valstybiniame dramos teatre
„Matai, tapau lietuvių ambasadorium... Propaguoju lietuvių kalbos skambėjimą...“, – šie Antano Garšvos žodžiai – tarytum Jono Jurašo teatrinio gyvenimo motto. Ne pirmą kartą papuolęs į ekstremalius gyvenimo išbandymų verpetus, šįkart Kauno dramos teatre statydamas Antano Škėmos „Baltą drobulę“ jis turėjo ne tik išbandyti save ir teatrą, bet ir antram gyvenimui prikelti šio teatro Didžiąją sceną.
Spalio 12 d. po ketverių metų pertraukos žiūrovai vėl buvo pakviesti į rekonstruotą pagrindinę Kauno valstybinio dramos teatro erdvę. Didžioji salė pavyzdingai rekonstruota išsaugant visas autentiškas detales. Apskaičiuotas parterio regos laukas: palyginti su senąja erdve, scena gerokai žemesnė, o žiūrovų kėdės kyla aukštyn. Tačiau po tokios galingos pertvarkos (autorius Algimantas Kančas) teatras dar turės grąžinti
Daiva Šabasevičienė
Lyg iš skirtingų žanrų
Premjera Jaunimo teatre – „Gupelė“
Nors Jaunimo teatras sezoną pradėjo tyliai, kukliai, premjera įvyko. Arvydas Lebeliūnas pastatė Rusijoje garsaus autoriaus Vasilijaus Sigarevo „Gupelę“. Pjesė, skirta trims aktoriams, Jaunimo teatre nuskambėjo kaip aktorinės laboratorijos kūrinys.
Trisdešimt penkerių metų rašytojas, Nikolajaus Koliados mokinys, sukūręs pjesę apie keturiasdešimtmečius, pats „neapsisprendė“, koks tai žanras – komedija ar tragedija. Tokia čechoviška replika Rusijoje gali būti pateikiama labai įvairiai. Internete gausu informacijos apie įvairius šios pjesės pastatymus ir tai sufleruoja, kad „Gupelė“ gali būti vaidinama minimaliomis sąlygomis. Tam reikalingas stalas, pora kėdžių ir rusų teatro „logotipas“ – lagaminas. Na, dar suknelė su žirniukais. Jaunimo teatras viską, kas parašyta autoriaus, suprato, tvarkingai suskaitė prologą ir epilogą. Nebuvo jokių nukrypimų nuo normos, bet ar spektaklis įvyko?
