7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kibernetinės civilizacijos skeptikas

In memoriam Jonui Trinkūnui

 

Eglė Rindzevičiūtė
Nr. 5 (1066), 2014-02-07
Tarp disciplinų
Jonas Trinkūnas, kadras iš filmo „Baltų savitumas yra tas, kad jie gyvena savo žemėje“. Virtuali edukacinė biblioteka
Jonas Trinkūnas, kadras iš filmo „Baltų savitumas yra tas, kad jie gyvena savo žemėje“. Virtuali edukacinė biblioteka

Neseniai mus palikęs Jonas Trinkūnas (1939–2014) daugumai yra pirmiausiai žinomas kaip lietuviškos pagonybės kultūros skleidėjas ir Lietuvos Romuvos krivis. Daugelis tikriausiai nustebtų išgirdę, kad pirmoji krivio profesija buvo susijusi su viena racionaliausių mokslo krypčių – matematine lingvistika. Esu tikra, kad Trinkūno biografija praturtins ne vieną XX a. Lietuvos istorijos studiją. Čia tiesiog norėčiau priminti apie vieną šio ypatingo žmogaus gyvenimo epizodą, kuris, retrospektyviai žvelgiant, pažymėjo Trinkūno apsisprendimą pasukti technomokslinei modernybei alternatyviu keliu.

 
Šis apsisprendimas įvyko pačioje kompiuterizacijos pradžioje, kai tik aušo naujasis, kibernetinės matricos pavidalo pasaulis. Tai sovietinė Lietuva, 7-ojo dešimtmečio vidurys. Jonas Trinkūnas rašo esė į „Pergalę“. Netrukus į Trinkūno tekstą atsako jaunas intelektualas Tomas Venclova. Gimsta pirmoji vieša lietuviška diskusija apie galimas kompiuterizacijos ir kibernetinės kontrolės pasekmes žmogui, visuomenei ir kultūrai (apie pasekmes valstybei, be abejo, tuo metu diskutuoti galėjo tik specialūs partiniai organai).
Bet pradėkime nuo pradžių. Gimęs Klaipėdoje, užaugęs Kaune, Jonas Trinkūnas dar mokykloje išsiskyrė matematiniais gabumais, atvėrusiais jam kelią studijuoti ne kur kitur, o Telemechanikos fakultete, prestižiniame Energetikos institute Maskvoje. Tačiau Maskvoje Trinkūnas praleido tik aštuoniolika mėnesių. Nusprendęs, kad techniniai mokslai ne jam, jis grįžo į Lietuvą, kur metus dirbo radijo gamykloje ir tik tada įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos.*
 
Ką studijuoja būsimasis krivis? Ateistinėje valstybėje religijos istorijos studijos, be abejo, nėra akivaizdus pasirinkimas: religijų tyrimai suvaržyti ideologinių dogmų ir išblaškyti po pačias įvairiausias disciplinas, nuo dailėtyros iki antropologijos ir mokslinio ateizmo. Tačiau Trinkūno dėmesio centre ir ne folkloras. Kaip tik priešingai, universitete Trinkūnas pasirinko tuo metu itin naujovišką discipliną: matematinę lingvistiką.
 
Ar įmanoma, klausė lingvistai, perprasti ir perrašyti žmogaus kalbos struktūrą taip, kad neseniai išrastos elektroninės skaičiavimo mašinos (ESM), šiandien žinomos kaip kompiuteriai, galėtų kalbėtis su žmonėmis? Vadovaujamas armėnų kilmės mokslininkės Zakarian, Trinkūnas užsiima vadinamuoju mašininiu vertimu, bendrauja su bendro profilio mokslininkais tuometiniame Leningrade.
 
Pabaigęs studijas 1965 m. Trinkūnas įsidarbina Fizikos ir matematikos institute, Lietuvos SSR mokslų akademijoje. Trinkūno specializacijos naujumas pasirodo esąs nedėkingas: kadangi kompiuterių technologijos dar nepakankamai pažengusios, mašininio vertimo specialistų institutui nereikia. Trinkūnas dirba registratoriumi skaičiavimo centre, sudarinėja ilgiausius sąrašus mokslininkų, norinčių gauti tas kelias, bet labai brangias valandas, nesvarbu dieną ar naktį, padirbėti su gigantišku rusišku kompiuteriu BESM-2 specialiame pastate šalia instituto rūmų buvusioje Lentpjūvių, o dabar Goštauto gatvėje.
 
Lūžio metai ir yra 1965-ieji. Trinkūnui 27 metai ir, spėju, jis vis aiškiau supranta, kad atsilikusi sovietinė skaičiavimo technika yra tiesioginė kliūtis bet kokiai mašininio vertimo plėtrai. Be to, kyla ir kitų abejonių. Ar tikrai įmanoma užkoduoti žodžių prasmę? Tuo tarpu Tomui Venclovai yra 29, jis jau dėsto Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Būdamas semiotika besidomintis humanitaras, Venclova irgi lankė Sezemano skaitomas logikos paskaitas Vilniaus universitete, taip pat savarankiškai studijavo matematinę galimybių teoriją. Iš pradžių Stalino uždrausta, o vėliau 1956 m. legalizuota, kibernetika tampa viena madingiausių tarpdisciplininio mokslo šakų, ja domisi ir kosmoso inžinieriai, ir genetikai, ir literatūrologai. Venclova čia ne išimtis: populiariu stiliumi jis aptaria Norberto Wienerio mintis apie kibernetinės kontrolės revoliuciją ir naująjį kompiuterių amžių savo knygelėje „Golemas arba dirbtinis žmogus: pokalbiai apie kibernetiką“(Vilnius, „Vaga“, 1965). O Trinkūnas, turintis stiprius matematinius pagrindus ir leidžiantis dienas greta groteskiškai neadekvačios sovietinės kompiuterinės technikos, skeptiškai žvelgia į sparčiai sklindančią kibernetikos madą.
 
Kitais metais Trinkūnas paskelbia straipsnį „Robotų ar žmonių era?“ storame žurnale „Pergalė“ (5/1966). Šiame tekste Trinkūnas abejoja, ar kibernetikos propaguojami matematiniai metodai nebus tiesiog naujas instrumentas, kuris tenaudojamas atsakyti į senus klausimus. Neneigdamas, kad yra panašumų tarp informacijos apdirbimo žmogaus smegenyse ir kompiuteryje, jis tvirtina, kad būtų itin klaidinga prilyginti kompiuterius žmogaus smegenims. Mašininis arba kompiuterizuotas vertimas, teigė Trinkūnas, tėra bergždžios pastangos, nes kalba negali būti redukuota į informacinį kodą. Perdėtas susižavėjimas kibernetika ir kompiuterių technologijomis kultūrai netgi kelia grėsmę, rašė Trinkūnas, jau vien tuo, kad kompiuterių technikos sritis ir ekonominėje, ir politinėje hierarchijoje pranoko kultūrą. Netgi kūrybingumas imtas laikyti ne tiek meno, kiek mokslo ir technikos srities fenomenu.
 
Šios mintys suintriguoja Venclovą, ir jis atsako Trinkūnui straipsniu „Apie meną ir mašiną“ tuo metu plačiai skaitomame žurnale „Kultūros barai“ (8/1966). Pirmiausiai Venclova teigė, kad kibernetikos reikšmingumo neigimas būtų tiesiog nepraktiškas, nes juk niekas neneigia biologijos ar fizikos. Savo ruožtu aš priminčiau, kad kibernetika pergyveno stalinistinį draudimą ir Venclovos su Trinkūnu debatų metu vis dar buvo laikoma intelektualinės laisvės išraiška sovietinėje visuomenėje. Tame pačiame „Kultūros barų“ numeryje netgi tuo metu teisės srityje dirbęs Aleksandras Štromas gynė kibernetiką kaip radikalių naujovių, galimai praplėsiančių žmogaus mąstymą, šaltinį.
 
Įsiskaičius į abu straipsnius tikrai atrodo, kad autoriai sutaria dėl pamatinio principo: Trinkūnas įspėja nepasiduoti pavojingai iliuzijai, kad kompiuterių ar kibernetinės technologijos išspręs žmogaus problemas. Labiau tarp eilučių jis teigia, kad tikrosios, sudėtingos žmogiškosios problemos galbūt net nėra atrastos. Panašiai rašė ir Venclova, tvirtindamas, kad problema yra ne naujosios besielės technologijos, o besieliai tas technologijas naudojantys žmonės.
 
Iš nūdienio skaitytojo pozicijos ir Trinkūno, ir Venclovos tekstai atrodo gana aptakūs. Nežinant kibernetikos priešistorės – o ir šios diskusijos dalyvių ateities – atrodytų, kad tai tiesiog tipiškas nesusipratimu besiremiantis kivirčas tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų atstovų. Tik, kad ir kaip būtų keista, šiuo atveju oponentai yra apsikeitę kėdėmis: literatūrologas gina kibernetikos naudą. Matematikos ir fizikos instituto darbuotojas įspėja apie technologijų grėsmę kultūrai.
 
Tai apie ką ši diskusija? Ar ji galėjo būti apie potencialią ekonominę naudą, nes bet kokios šakos kompiuterizacija reiškė aukštesnį prestižą ir geresnį finansavimą? Tad kompiuterizuota sovietinė kultūra, pavyzdžiui, literatūrologija ar bibliotekos, gautų stiprią finansinę paspirtį? O gal galima įžiūrėti politinės diskusijos tonus?
 
Sunku tiksliai atsakyti į šiuos klausimus. Konkrečiau, aštriau pasisakyti nebuvo galima – tai juk 7-ojo dešimtmečio Komunistų partijos valdoma Lietuva. Tačiau, kaip rodo ši diskusija, auštanti kibernetinė civilizacija suteikė galimybę viešai svarstyti principinių naujovių reikalingumą, galimumą ar net grėsmę.
 
Bet grįžkime prie Trinkūno ir jo intelektualinės biografijos vingių. Atsakydamas į Venclovos komentarą, Trinkūnas „Kultūros baruose“ (8/1966) pabrėžė, kad nieku gyvu joks turinys negali būti priskiriamas mašinoms, kad ir kompiuteriams. Taip tardamas, jis griežtai atsiribojo nuo kognityvinės reikšmės konstravimo sampratos. Galbūt šis požiūris rėmėsi asmenine sauso, detalaus fonemų kodavimo patirtimi, kuri, kaip man pasakojo Trinkūnas, tebuvo viena frustracija. Trinkūnas suprato prasmę ne kaip informacinį kodą, o kaip sensualinį, emocinį dalyką, įsišaknijusį patirtyje ir patiriamą tik nemechanizuotoje aplinkoje.
 
Žvelgdamas atgal, Trinkūnas teigė, kad jau tuo metu jis orientavosi į religines pasaulėvaizdžio gaires. Kaip tik 1966–1967 m. Trinkūnas drauge su intelektualiuoju technokratu Romu Kalonaičiu įkūrė Lietuvos ir Indijos asociaciją, skirtą Indijos istorijos, religijos ir filosofijos studijoms. Tačiau netrukus suprato, kad norint ištrūkti iš sovietinės Vakarų modernizacijos versijos rėmų nebūtina žvelgti taip toli į rytus. Jo žvilgsnis, kaip ir daugelio kitų, nukrypo į Lietuvos kaimą, ir Trinkūnas prisijungė prie ką tik įkurtos „Ramuvos“, VU studentų klubo. „Ramuva“ šventė pagoniškas šventes, rinko folklorą. Surinktai medžiagai nebuvo taikoma jokia matematinė lingvistinė analizė. Juk galų gale, kaip prasitarė Trinkūnas, jis buvo labiau veiklos negu teorinio mąstymo žmogus.
 
Kibernetikos galimybės praplėsti intelektualinės laisvės ribas, deja, pasirodė labai ribotos. Paralelinio „Ramuvos“ pasaulio ribos pasirodė esančios trapios, ir brutali sovietinė realybė netruko jas pažeisti. 1973-aisiais, tais pačiais metais, kai Štromas emigravo į Jungtinę Karalystę, Trinkūnas buvo pašalintas iš VU dėl įtartų ryšių su Kauno disidentų grupe. Kai 1977 m. Venclova išvyko į JAV, iš Lietuvos bibliotekų lentynų dingo ir jo knygelė apie kibernetiką.
 
Iki pat 1988 m. Trinkūnas gyveno kaime, dirbo nekvalifikuotus darbus ir toliau rinko folkloro medžiagą. Mokslų akademijoje, tikriausiai net tarškėdamas, ūžė gigantiškasis BESM-as, kuriuo atliekami skaičiavimai, kad ir skleidžiami kibernetinėmis sistemomis, niekuo nebegalėjo padėti žlugimui pasmerktai sovietinei ekonomikai.
 
Laimė, už slenksčio jau laukė visiškai kitas pasaulis, kuriame atsirado vietos ir kibernetikai, ir pagonybei.
 

* Ši ir tolesnė asmeninė informacija remiasi autorės interviu su Jonu Trinkūnu Vilniuje, 2007 metais. Plačiau apie Trinkūno įnašą į diskusijas apie kibernetiką Lietuvoje žr. Eglė Rindzevičiūtė, Constructing Soviet Cultural Policy (Linköping University Press, 2008). Už faktines pastabas autorė dėkoja Tomui Venclovai, už pagalbą – Mifodijui Sapagovui.

 

Jonas Trinkūnas, kadras iš filmo „Baltų savitumas yra tas, kad jie gyvena savo žemėje“. Virtuali edukacinė biblioteka
Jonas Trinkūnas, kadras iš filmo „Baltų savitumas yra tas, kad jie gyvena savo žemėje“. Virtuali edukacinė biblioteka
Elektroninė skaičiavimo mašina BESM-2. Nuotrauka iš www.mii.lt
Elektroninė skaičiavimo mašina BESM-2. Nuotrauka iš www.mii.lt