Filharmonijoje – Gintaras Rinkevičius ir Vineta Sareika
Praėjusį šeštadienį filharmonijoje įvykęs koncertas dėmesį traukė pirmiausia tuo, kad jį dirigavo tris dešimtmečius prie Nacionalinio simfoninio orkestro pulto nematytas maestro Gintaras Rinkevičius. Po to, kai 1988 m. įkūrė Jaunimo simfoninį orkestrą (dabar jau daug metų vadinamą Valstybiniu simfoniniu), filharmonijos orkestrui diriguoti jis nebebuvo kviečiamas.








Įspūdžiai iš Varšuvoje surengto pirmojo tarptautinio muzikos festivalio „Eufonie“
Lapkričio 11-ąją Lenkija iškilmingai šventė nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Šiai valstybės sukakčiai buvo ir tebėra skiriama daug jubiliejinių renginių. Vienas jų – naujas tarptautinis muzikos festivalis „Eufonie“, lapkričio 23 – gruodžio 1 dienomis vykęs Varšuvoje.








Karališkasis „Concertgebouw“ orkestras ir Yefimas Bronfmanas pirmąsyk Lietuvoje
Apie senokai suplanuotas „Concertgebouw“ orkestro gastroles pasikeitus Operos ir baleto teatro vadovybei sklandė prieštaringi gandai. Vieną dieną išgirsti, kad planuotas koncertas neįvyks, nes brangu, po kelių dienų – įvyks, nes jau pasirašyti dokumentai, kurių nutraukimas taip pat kainuotų... Galų gale apie būsimą koncertą pradėta skelbti viešai. Palyginti su ankstesniais garsių orkestrų koncertais Operoje, šio koncerto reklama gerokai vėlavo. Vis dėlto tikros, ne reklamuotojų pagamintos garsenybės, kokia yra „Concertgebouw“ orkestras, pristatymas platesnei publikai galėjo būti kur kas ryškesnis ir įtaigesnis. Lyginu su neseniai teatro pristatyto naujojo meno vadovo reklama, kai daugybėje Vilniaus centre stovinčių skydų buvo išklijuoti spalvoti jo portretai.
Jaunųjų laureatų ir Euroradijo koncerte – retai girdimi Balio Dvariono ir Vytauto Bacevičiaus fortepijono koncertai
Kiekvienas talentingas jaunuolis svajoja tapti koncertuojančiu muzikantu. Tačiau be suinteresuotų asmenų ir organizacijų pagalbos toks tikslas šiais laikais labai sunkiai pasiekiamas, tiesą sakant, beveik neįmanomas. Daugybė Europoje rengiamų jaunųjų atlikėjų konkursų suteikia galimybę atrasti ryškiausius talentus.








Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 30-ojo sezono pradžios įspūdžiai
Prieš kelias savaites sumaniai Bernardinų sode pristatydamas jubiliejinį 30-ąjį sezoną Valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius gausiai susirinkusius miestelėnus itin nuoširdžiai kvietė lankyti orkestro koncertus, klausytis muzikos ir palaikyti kolektyvą, nes viskas, ką jis daro ir kuria, skirta jiems. Per tris dešimtmečius orkestras ne tik subūrė didelį ištikimų klausytojų būrį, bet ir užaugino naują publikos kartą, pamilusią simfoninę muziką, suvokiančią jos įvairovę, atlikimo niuansus, laukiančią pamėgtų savų ir iš toliau atvykstančių solistų. Turtingoje orkestro biografijoje puikuojasi daug atlikimo meno pasaulinių įžymybių, kurių vardai į koncertų afišas buvo įrašyti ne vieną ir ne du kartus. Seniai pastebėjau, jei Kongresų rūmų publika kurį nors solistą pamilsta, tai laukia naujų susitikimų su juo ir myli jį karštai, nepaisydama nieko, o ypač – kurio nors profesionalo kritikos ar vėsokos reakcijos.
Įžymus smuikininkas Vadimas Repinas – vienas tokių numylėtinių, Kongresų rūmų salėje šįsyk sutiktas ypač šiltai. Nenuostabu, juk tai stulbinamą karjerą dar ankstyvoje jaunystėje pradėjęs virtuozas, pakerėjęs pasaulį tobula technika ir nepaprastu muzikalumu. V. Repinas koncertuoja su įžymiausiais pasaulio menininkais ir orkestrais. Jo grojimą daugybė muzikos gerbėjų pažįsta ne tik iš puikių koncertų, bet ir iš gausių įrašų. Galima pasidžiaugti, kad smuikininkas noriai bendradarbiauja su maestro G. Rinkevičiumi, su kuriuo, kaip sakė po koncerto, jam labai malonu kartu muzikuoti. Tad Vilniuje jie muzikavo jau nesyk, bet susitinka ir užsienio koncertų salėse, kuriose interpretavo įvairių kompozitorių veikalus.







Vienos filharmonijos orkestras ir Elīna Garanča Operos ir baleto teatre
Dvidešimt antrąjį Vilniaus festivalį birželio 19 d. vainikavo vienas žymiausių pasaulyje Vienos filharmonijos orkestras su šiuo metu ryškiausia operos žvaigžde Elīna Garanča. Vilniuje jau esame klausęsi labai gerų garsių orkestrų – Niujorko filharmonijos, Leipcigo „Gewandhaus“, Karališkosios filharmonijos, „La Scala“ filharmonijos, Londono simfoninio, Izraelio filharmonijos, Vengrijos festivalio ir kitų. Vis dėlto galimybė Lietuvoje susitikti su Vienos filharmonijos orkestru („Wiener Philharmoniker“) prilygsta kultūros įvykiui, kuris įeis į mūsų šalies muzikinio gyvenimo istoriją. Joje bus užfiksuota, kad šis Vienos kolektyvas pirmąsyk Lietuvoje grojo 2018 metais, šaliai švenčiant Valstybės atkūrimo 100-metį.








Violeta Urmana ir Gaiva Bandzinaitė atlieka Franzo Schuberto ir Richardo Strausso dainas
Kiekvienas Violetos Urmanos koncertas tėvynėje – ypatingas įvykis, kurio pamiršti neįmanoma. Nors Lietuvoje jos klausomės lyg ir ne taip retai, kaskart po koncerto svarstai, ką turėtume padaryti, kad girdėtume ją dažniau. Štai ir šįkart, po šeštadienį Vilniaus festivalyje surengto V. Urmanos koncerto jau imi ilgėtis naujo susitikimo. Iš kur ta nepaprasta trauka? Balso grožis ir vokalinė meistrystė? Betgi panašius žodžius galima skirti ne vienai pasaulio muzikos žvaigždei. Tikriausiai mūsų mylimos solistės menas lemtingai veikia dar ir tuo, kad jį kuria ne tiktai aukščiausios prabos vokalo meistrė, bet ir į meno tiesą atsisukusi, jokių kompromisų sau neleidžianti, galingai spinduliuojanti, išmintinga ir jautri asmenybė. Karalienė!








Estijos nacionalinės operos „Tanhoizeris“ Vilniuje
Baltijos valstybių šimtmetis suteikė retą galimybę susipažinti su kaimynų operos ir baleto teatrų pastatymais. Ne visi galime atitrūkti nuo darbų ir dažniau pasižvalgyti po Latvijos ir Estijos pagrindinių teatrų scenas. Sumanymas trims Baltijos šalims pasikeisti spektakliais – visokeriopai girtinas ir naudingas visiems, ir profesionalams, ir gausiems teatro lankytojams. Pirmieji mūsų svečiai, Estijos nacionalinė opera, į Vilnių atvežė tris spektaklius: operą ir du baletus. Šventinės svečių gastrolės prasidėjo gegužės 15 d. Richardo Wagnerio opera „Tanhoizeris“. Ši R. Wagnerio opera Lietuvoje buvo statoma tik porą kartų, 1930 m. Kauno valstybės teatre ir 1990 m. Vilniaus operos scenoje. Pastarasis pastatymas sutapo su intensyviais to laikotarpio politiniais įvykiais, kai visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į kovą už laisvę, o teatras, koncertai ir kiti kultūros renginiai pasitraukė į tolimesnį planą. Tad nenuostabu, kad ir „užkietėję“ operomanai sunkiai prisiminė tuokart kūrėjų iš Erfurto pastatytą spektaklį.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Mischa Maisky
Kaip susikalbėti, kai nesusikalbama. Vieša paslaptis: visiškai nesusikalba kultūrą kuriantys profesionalai ir ją dusinantys biurokratai. Mat biurokratai stovi aukščiau ir apie kultūrą viską žino geriau. Žino, kaip išauginti gerą orkestrą, kas privalo jo klausytis, kur jam reikia įsikurti, kokią sumą jis gali gauti ir t.t. Viską nuo a iki z jiems reikia reguliuoti ir administruoti, drausti ir prižiūrėti, bet ko trūksta orkestrui labiausiai ir apie ką kalbama gerus porą dešimtmečių – negirdėti. Biurokratui labai gera kai ko tiesiog negirdėti, nepastebėti, nesuprasti, ir baigta! O išvis geriausia, jei tų orkestrų visai nebūtų. Juk dabar elektronikos, kompiuterių, lazerių laikas.




Orkestro „Sinfonia Varsovia“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Nacionalinė filharmonija organizavo daug iškilių muzikinių renginių, kurie vyko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apie juos savaitraščio skaitytojai jau išsamiai informuoti. Tačiau šimtmečio šventimas toli gražu nesibaigė, jis tęsiasi ir tęsis visą sezoną. Praėjusį šeštadienį, balandžio 21 d., filharmonijoje vykęs Lenkijos orkestro „Sinfonia Varsovia“ koncertas – taip pat šių šventinių renginių dalis. Gražiai sutapo, kad kaimynai lenkai irgi švenčia valstybingumo atkūrimo šimtmetį, tad svečių pasirodymu Vilniuje paminėjome abiejų šalių jubiliejų. Su „Sinfonia Varsovia“ koncerte grojo lietuvė smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, dirigavo jaunas dvidešimt šešerių metų lenkų maestro Dawidas Runtzas.
