Susitikus po trijų dešimtmečių

Praėjusį šeštadienį filharmonijoje įvykęs koncertas dėmesį traukė pirmiausia tuo, kad jį dirigavo tris dešimtmečius prie Nacionalinio simfoninio orkestro pulto nematytas maestro Gintaras Rinkevičius. Po to, kai 1988 m. įkūrė Jaunimo simfoninį orkestrą (dabar jau daug metų vadinamą Valstybiniu simfoniniu), filharmonijos orkestrui diriguoti jis nebebuvo kviečiamas. Antroji koncerto intriga – pažintis su pirmąsyk Vilniuje matoma tarptautinį pripažinimą pelniusia latvių smuikininke Vineta Sareika. G. Rinkevičius su šia muzikante anksčiau taip pat nebuvo koncertavęs, tad ir jiems tai buvo pirma pažintis scenoje. Koncertuojantys solistai neretai šitaip susitinka su dirigentais. Bet šis susitikimas Vilniuje išskirtinis, nes abu muzikantai vienaip ar kitaip susiję su Liepoja: V. Sareikai tai gimtasis miestas, G. Rinkevičiui – pastaruoju metu jo vadovaujamo simfoninio orkestro namai.

Koncerto programa, sudaryta iš amerikiečio Samuelio Barberio ir rusų klasiko Piotro Čaikovskio kūrinių, sutraukė pilnutėlę salę melomanų. Pirmoje dalyje buvo atliktas populiarusis Barberio Adagio styginiams bei Koncertas smuikui ir orkestrui, antroje – melomanų itin mėgstama Čaikovskio Penktoji simfonija e-moll. Programa buvo parengta ypač kruopščiai ir atlikta su išskirtiniu polėkiu, kokio iš Nacionalinio simfoninio orkestro ne visada sulaukiame. Atrodė, kad šįkart orkestras ir dirigentas tapo tikru vieniu, kartu mąstančiu, kartu jaučiančiu ir net kartu alsuojančiu.

Atliekant Barberio Adagio, sodriai ir labai išraiškingai suskambėjo orkestro styginiai. Gilaus liūdesio kupiną muziką muzikantai grojo darniai, sutelkę dėmesį į garso kokybę ir dinamiką, banguojančią beveik tarp šnabždančio pianissimo ir skausmingai prasiveržiančio forte. Po kelerių metų, 1939-aisiais, kompozitoriaus sukurtas Koncertas smuikui nuo tik ką nuskambėjusio pirmojo opuso gerokai skyrėsi, išryškėjo autoriaus muzikinės kalbos praturtinimas naujomis dermėmis, įdomesnių orkestro spalvų paieška. Galbūt svarbiausia, kad jame juntame amerikiečių muzikos dvasią. Apie tai gana aiškiai byloja specifiniai ritmo ir melodikos ypatumai. Tarp soluojančio smuiko ir spalvingo, paskirų instrumentų replikomis atsakančio orkestro vyksta ramus minoriškai nuspalvintas pokalbis, vietomis įgaunantis dramatiškos įtampos, sužaižaruojantis energinga greitakalbe (orkestre girdime ir raiškius fortepijono sakinius). Šį pokalbį, prasidedantį mąsliai vingiuojama smuiko melodija, virtuoziškai valdė dirigentas, neleidęs nė sekundei prarasti jo intriguojančios tėkmės. Spalvinga kūrinio orkestruotė, trumpos įvairių instrumentų replikos tarsi prasmingi žodžiai kūrė įdomų ir gyvą muzikinį spektaklį. Tai įspūdžiai iš pirmųjų dviejų kūrinio dalių. Antroje dalyje būtina paminėti puikiai atliktą obojaus melodiją, alsuojančią kažin kokiomis bekraščio peizažo platybėmis.

Koncerto finalinė dalis Presto in moto perpetuo – visomis prasmėmis labai staigus kontrastas. (Šios keistokos dalies atsiradimo peripetijos smulkiai aprašytos koncerto programėlėje.) Dingsta vyravusi dermė su išraiškingomis melodijomis ir prasideda bėgimas, kurį V. Sareika ir orkestras įkūnijo virtuoziškai. Tikslumas, preciziškumas, gera štrichų technika verti išties aukščiausių pagyrimų. V. Sareika po ilgų publikos aplodismentų pagrojo Johanno Sebastiano Bacho Adagio iš Pirmosios sonatos smuikui solo g-moll. Linkėkime, kad sėkmingas koncertas Vilniuje taptų tolesne G. Rinkevičiaus ir V. Sareikos muzikine bičiulyste.

Liepojoje gimusi ir augusi V. Sareika yra Europoje gerai žinoma ir kaip solistė, ir kaip „Artemis“ kvarteto primarija. Kvartetas susibūrė 1989 m., bet, kaip dažnai atsitinka, kai kurie jo nariai keitėsi. V. Sareika kvartete groja nuo 2012 m., pakeitusi aštuoniolika metų pirmuoju smuiku griežusią Natalią Prishepenko. Kvartetas reziduoja Berlyne ir intensyviai koncertuoja Europoje bei už jos ribų. Smuikininkės biografiją puošia daug įvairių konkursinių prizų, o ypač reikšmingas 2009 m. laureatės vardą pelnęs Karalienės Elžbietos Briuselyje konkursas. (Rekomenduoju internete susirasti ir pasiklausyti šiame konkurse V. Sareikos atliktų kūrinių. Man tai buvo įdomus atradimas.)

Klausantis jos atliekamo Barberio Smuiko koncerto, nuo pat pradžių dėmesį patraukė V. Sareikos grojimo būdas, ypatinga dešinės rankos technika, kai strykas su styga susiliečia nepaprastai glaudžiai ir kartu lanksčiai. Todėl kiekviena smuikininkės frazė nuo pirmos iki paskutinės gaidos buvo girdima, įprasminta ir ypatingu būdu artikuliuota, o muzika tekėjo kaip upė. Taip pat žavėjo atlikėjos intelektas ir žmogiška šiluma. Galima paspėlioti, ar jos grojimo būdas yra latvių, kur V. Sareika pradėjo smuiko mokslus, ar labiau prancūzų mokyklos žymė. Nors dabartiniais atviro pasaulio laikais apie atlikimo mokyklų įtakas nebepriimta kalbėti, pasiklausius V. Sareikos akivaizdu, kad ji perėmė nemažai savitų prancūzų smuiko mokyklos bruožų. Smuikininkė studijavo Paryžiaus konservatorijoje pas Gérard’ą Poulet, vėliau dar mokėsi Belgijoje Karalienės Elžbietos muzikos koplyčioje pas Augustiną Dumay, abu įžymius prancūzų smuikininkus. Neabejotina, kad jaunajai atlikėjai šie muzikantai padarė įtaką, o intensyvus muzikavimas įvairiuose kameriniuose ansambliuose ją dar sustiprino.

Jei pradėtume nagrinėti Čaikovskio Penktos simfonijos interpretaciją, prireiktų paties G. Rinkevičiaus minčių. Deja, ne viską rašant recenziją įmanoma staigiai organizuoti. Spėju, kad simfonijos partitūra maestro pažįstama nuo pat studijų Sankt Peterburge. Gal tais laikais jis kūrinį suvokė kitaip, ne tokia jautria siela ir ne tokiame kaip šiandien muzikos kontekste. Dabar G. Rinkevičius yra sukaupęs milžinišką simfoninės ir operinės muzikos repertuarą, įgijęs didelę patirtį, tad rasti tinkamą, apmąstytą ir širdies dūžiais patikrintą Čaikovskio muzikos interpretaciją jam, esu tikra, nesunku. Ir nėra ko savęs riboti: tai, ką girdėjome, buvo labai emocionali, mąsli, aistringa muzika, kurioje kunkuliavo kraštutinės nuotaikos ir jausmai. Tokia, koks yra kiekvieno jautraus menininko ir ne menininko gyvenimas. Nugalėti neviltį, skaudžius gyvenimo smūgius, žvelgti aukštyn, stiebtis į šviesą ir džiaugtis! Taip apibūdinčiau įspūdingą koncerte išgirstą Čaikovskio Penktosios interpretaciją, kuria džiaugėsi ne tik publika, bet ir Nacionalinio simfoninio orkestro artistai, kartu ploję maestro G. Rinkevičiui.