Autorius: Živilė Ramoškaitė

Živilė Ramoškaitė

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo dvidešimtmetis

Apie savo 1998 m. įkurtą fondą Saulius Karosas ne kartą yra sakęs, jog tai viena maloniausių jo veiklos sričių. Kovo 28 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengtu koncertu fondas paminėjo veiklos dvidešimtmetį. Sveikindamas koncerto dalyvius ir klausytojus S. Karosas linkėjo, kad fondas gyvuotų daug metų, kad puoselėtų Lietuvos kultūrą, kuriai dėmesio niekada nebūna per daug.

Živilė Ramoškaitė

Koncertas Leonardo Bernsteino ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

Paskutiniu metu beveik kiekvienas Nacionalinėje filharmonijoje ir ne tik joje vykstantis koncertas turi kokią nors antraštę. Įsivaizduoju, kaip vargsta tas, kuriam pavesta antraštes kurti, juk su panašiais galvosūkiais susiduriame ir mes, recenzijų autoriai. Kiekvieną kartą jas perskaitę ar išgirdę per radiją sukame galvą, apie ką jos informuoja ir kam skirtos. Ko gero, skirtos tik tiems, kurie, paraginti miesto reklaminiuose skyduose „skanaus“ vaizdelio su tiesmuku reklaminiu šūkiu „Šiandien – dar didesnis!“, mėgaujasi mėsainiais su bulvytėmis. Pavartykime šio pusmečio filharmonijos bukletą: „Varis ir stygos“, „Baltijos laisvė“, „Begalinis judėjimas“, „Garsų paveikslai“, „Klasikos ir egzotikos banga“, „Nė dienos be muzikos!“ Paskutinis pavadinimas – apie koncertą, kuriame skambėjo Leonardo Bernsteino (pasirodo, tai išimti iš konteksto jo žodžiai) ir Vytauto Germanavičiaus kūriniai. Įdomu, ar šis „intriguojantis“ pavadinimas turėjo bent minimalios įtakos kovo 17 d. gausiai susirinkusiai filharmonijos publikai? Spėju, kad ne. Bet jis tikrai vertė ne vieną muzikos mėgėją pasijusti kažin kokiu provincialiu nesubrendėliu... Gal palikime tuos „išraiškingus“ pavadinimus rajono kultūros namų teminiams vakarams, o filharmonijai ir kitoms koncertus rengiančioms organizacijoms leiskime paprasčiausiai informuoti publiką, kas ir ką atliks, kaip visada darė ir tebedaro rimtos viso pasaulio koncertų salės, tarp jų ir mūsų filharmonija.

Sakyčiau, gana dirbtinai šiame koncerte, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pridurtas dar vienas, amerikiečių kompozitoriaus ir dirigento Leonardo Bernsteino šimtmetis. Jei jau norėta šį kompozitorių pagerbti, būtų gražiau surengti atskirą jo kūrinių koncertą. O mūsų valstybės šimtmečio vakarą prasmingai greta V. Germanavičiaus naujo veikalo papildytų populiaresni (jei siekiama gausios publikos) anksčiau kūrusių autorių retai skambantys opusai. Kad ir Balio Dvariono Koncertas smuikui, Eduardo Balsio Antrasis koncertas smuikui, gal Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ gražiausi fragmentai. Išvardijau tik pirmiausia šovusius galvon.

Živilė Ramoškaitė

Baltijos šalių orkestrų festivalyje – Anna ir Lukas Geniušai

Kovo 2-ąją Kongresų rūmuose įvyko trečiasis ir paskutinis Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas. Jį vainikavo pianistai Lukas Geniušas su žmona Anna ir Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras.

Živilė Ramoškaitė

Antrasis Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas Kongresų rūmuose

Gintaro Rinkevičiaus inicijuotas Baltijos šalių orkestrų festivalis tęsiasi. Vasario 17 d. Kongresų rūmuose įvyko jau antrasis koncertas, pavadintas „100 stygų“. Scenoje išvydome Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkus – daugiau kaip šimtą. Tikrai įspūdingas vaizdas, gražiai įrėmintas scenos gilumoje išsidėsčiusių net trylikos kontrabosininkų! Tarp matytų savų smuikininkų, altininkų, violončelininkų buvo gausu naujų veidų. Įdėmiai stebint svečių grojimo būdą buvo galima pamatyti, kad jis šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių. Latvijos stygininkų, ypač smuikininkų, mokykla visada, kiek pamenu, pasižymėjo ypač aukštu profesionalumu. Šįkart apie tai iškalbingai bylojo meistriški jų nacionalinio simfoninio orkestro smuikų, altų ir violončelių grupių koncertmeisterių soliniai intarpai ir ypač šių atlikėjų išgaunama garso kokybė. Gal latvių muzikantai groja geresniais instrumentais?!

Živilė Ramoškaitė

Valstybinio simfoninio orkestro 29-ojo gimtadienio koncertas Kongresų rūmuose

Kad ir ką sakytų prieš šventimus nusiteikę skeptikai, šventės reikalingos. Jos suteikia daug džiaugsmo ir mums nuolat stingančio pozityvumo. Kartais švenčių reikia tam, kad padarytume ką nors išties nepaprasto. Gintaras Rinkevičius jau dvidešimt devynerius metus iš eilės švenčia savo įkurto Valstybinio simfoninio orkestro gimtadienius. Švenčia tikrai ne bet kaip ir ne dėl paties šventimo. Kiekvienais metais tuo pačiu metu jis su orkestru surengia ypatingą gimtadienio koncertą su įsimenančia nekasdieniška programa. Nuolat nepastoviame mūsų gyvenime toks nuoseklus pastovumas kelia pagarbą.

Živilė Ramoškaitė

Gidonas Kremeris ir „Preliudai pradingusiam laikui“ „Vaidilos“ teatre

Programoje skelbto pavadinimo „Preliudai pradingusiam laikui“ („Preludes to a lost Time“) vertimą norisi redaguoti, vietoj pradingusiam rašyti prarastam, nors anglų kalbos žodį lost galima versti ir vienaip, ir kitaip... Man kirbėjo mintis, kad Gidonas Kremeris šiuo projektu greta pradingusio sovietinio gyvenimo mąsto ir apie prarastą laiką, o tai išsyk veda į žinomą Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Kad tai netaptų „šaudymu Dievui į langus“, po koncerto kreipiausi į patį Maestro. Kaip jis projektą vadintų rusiškai, gal „utračennoje vremia“ ir gal tai aliuzija į Proustą? G. Kremeris patvirtino, kad tam tikra aliuzija yra.

Živilė Ramoškaitė

Valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas

Maestro Gintaras Rinkevičius praėjusį penktadienį pradėjo dvidešimt devintąjį savo įkurto orkestro sezoną. Koncertas sutraukė pilnutėlę Kongresų rūmų salę, jo klausėsi gausūs orkestro gerbėjai ir melomanai, taip pat Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir žinomi valstybės asmenys. Nuo kėdžių pašokusi publika ilgais plojimais sutiko salėje pasirodžiusį Prezidentą Valdą Adamkų su ponia Alma. Garbiosios poros dėmesys svarbiems kultūros renginiams kelia visuotinį susižavėjimą ir pagarbą.

Živilė Ramoškaitė

Vilniaus festivalyje – Mario Brunello, Justė Janulytė ir Modestas Pitrėnas su LNSO

Šiųmetis Vilniaus festivalis pasižymi itališkų temų gausa. Jo moto „Harmonijos sodai“ pasiskolintas iš italų senosios muzikos ansamblio „Il Giardino Armonico“, kurio koncertas dar tik įvyks, tačiau jau antrajame festivalio koncerte, įvykusiame birželio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje itališka dvasia reiškėsi visu pajėgumu. Pirmiausia dėl to, kad jame dalyvavo garsusis šios šalies violončelininkas Mario Brunello, atlikęs Milane gyvenančios mūsų tautietės Justės Janulytės festivalio užsakymu sukurtą veikalą. Koncerte skambėjusi muzika taip pat siejosi su italų kultūra, jei ne tiesiogiai, tai asociatyviai.

Koncertą atvėrė Gustavo Mahlerio lyrikos perlas Adagietto iš Penktosios simfonijos. Šį opusą labai mėgo ir tebemėgsta įvairių meno rūšių kūrėjai, tačiau gal labiausiai jį išpopuliarino režisieriaus Luchino Visconti 1971 m. sukurtame filme „Mirtis Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzika išreiškia tai, ką vien tik kino priemonėmis nebūtų pavykę. Tad Adagietto atsiradimas programoje taip pat buvo nematomomis gijomis susietas su italų kultūra. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras – styginiai ir arfa – scenoje buvo susodinti kitaip, nei įprasta: violončelės – priešais dirigentą, kontrabosai – ne dešinėje, o kairėje pusėje, greta labai svarbios šioje partitūroje arfos. Matyt, toks muzikantų išdėstymas buvo sumanytas dėl antrojo programoje Janulytės opuso, tačiau Mahleriui jis pasirodė idealus. Nuo pirmųjų tylutėlių frazių, vedamų taupių M. Pitrėno gestų, salėje pasklido toks intymus ir išraiškingas garsas, kokio senokai negirdėjau. Kelios dešimtys stygininkų griežė kaip vienas, įsijautę į mažiausią dinamikos bangelę, ilgesingus garsų sūkurius, ekstaziškus pakilimus ir atoslūgius. Kūrinys buvo atliktas tarsi vienu atsikvėpimu. Sodrus ir intensyvus garsas vibruote vibravo paskutinėje iš pačių sielos gelmių išsiveržusioje kulminacijoje.

Živilė Ramoškaitė

21-ojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas LNOBT

Vilniaus festivalis visada prasideda kokiu nors ypatingu koncertu. Ne išimtis ir šiųmetis, jau dvidešimt pirmasis. Jį pradėjo pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi latvių dainininkė Elīna Garanča, jau keliolika metų karaliaujanti žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių scenose. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo kartu su soliste atvykęs jos sutuoktinis, maestro Karelas Markas Chichonas.

Dauguma Lietuvos operos mėgėjų mecosopraną Elīną Garančą pažįsta iš Niujorko „Metropolitan“ operos tiesioginių transliacijų „Vingio“ kino teatre. Jų būta ne viena ir ne dvi. Mano atminty išliko Gioacchino Rossini „Pelenė“, Georges’o Bizet „Karmen“, Gaetano Donizetti „Roberto Devereux“ ir visai neseniai, gegužės vidury, transliuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“, kur greta amerikiečių divos Renée Fleming žėrėjo Elīna Garanča, dainavusi vadinamą „kelnėtą partiją“ – jaunąjį grafą Oktavianą. Tai buvo tikra puota ausims ir akims!

Živilė Ramoškaitė

Sezono pabaigos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Labai retai prie Nacionalinės filharmonijos centrinių durų pamatai ištiestą raudoną kilimą, o ypač kai jis staiga atsiranda prieš simfoninį koncertą. Gal ir niekad anksčiau to nebuvo, tad praėjusį penktadienį jį pamačiusi sutrikau. Pagalvojau, gal į koncertą atvyko koks karališkasis asmuo. Bet išvydusi šiuo kilimu oriai žengiančius muzikos klausytojus, dvejones nuvijau šalin – buvo akivaizdu, kad filharmonijos lankytojams tai patiko. Taigi, kodėl nesuteikti žmonėms papildomų džiaugsmų ir nuo šiol tą kilimą ištiesti ne tik sezono pabaigai, bet ir pradžiai? Tegul ne tik koncertų, bet ir Aušros Vartų gatvėje šurmuliuojanti sava ir atvykusi publika įsitikina, kad Filharmonijoje vyksta svarbūs dalykai. Antraip galima pamanyti, kad šis pastatas yra tiesiog geras fonas ir užuovėja gretimos kavinės staliukams bei skėčiams...

Raudonas kilimas buvo skirtas pažymėti ypatingam įvykiui – orkestro muzikos koncertų sezono pabaigai. Koncertas sutraukė itin gausią publiką, tad laiku nepasirūpinusiems bilietais teko nusivilti, viskas buvo išparduota. Kas gi taip patraukė ir suviliojo vilniečius? Spėju, ir skambėsianti muzika, ir atlikėjai, ypač pirmąsyk mūsų scenoje pasirodantis arfos virtuozas iš Prancūzijos, gana retai pas mus koncertuojantis Kauno valstybinis choras ir dainuojantis Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Filharmonijos vadovai ir Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas surengė vakarą, tikrai tapusį iškilia muzikos švente tiek muzikos mėgėjams, tiek profesionalams. Pastaruosius labiausiai turėjo sudominti pirmoje koncerto dalyje suskambėję retai pas mus atliekamų autorių simfoniniai opusai. Tai Heitoro Villa-Loboso pjesė Nr. 10 chorui ir orkestrui iš ciklo „Raudos“ ir Joaquíno Rodrigo „Aranchueso koncertas“ (Concierto de Aranjuez) arfai ir orkestrui.