Skirta Vidurio ir Rytų Europos muzikai

Lapkričio 11-ąją Lenkija iškilmingai šventė nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Šiai valstybės sukakčiai buvo ir tebėra skiriama daug jubiliejinių renginių. Vienas jų – naujas tarptautinis muzikos festivalis „Eufonie“, lapkričio 23 – gruodžio 1 dienomis vykęs Varšuvoje. Palyginti su pasaulyje ypač išgarsėjusiu šiuolaikinei muzikai skirtu „Varšuvos rudeniu“, šis festivalis yra kur kas kuklesnis, tačiau jo idėja visai nauja ir išties originali. „Eufonie“ sumanyta kaip išimtinai Vidurio ir Rytų Europos šalių muzikai skirtas festivalis. Daugelis šio regiono šalių atkūrė Nepriklausomybę arba sukūrė savarankiškas valstybes žlugus Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijoms, tad šiemet, kaip ir Lenkija bei Lietuva, švenčia valstybingumo atkūrimo šimtmetį.

Festivalį rengęs Nacionalinis Lenkijos kultūros centras subūrė gausias kultūros įstaigų ir rėmėjų pajėgas. Jų sąrašas užimtų daug vietos, nes tai beveik dvidešimt įvairių organizacijų, įskaitant svarbiausią, Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministeriją. Festivalyje dalyvavo būrys Lenkijos, Estijos, Ukrainos, Vengrijos, Čekijos atlikėjų. Baltijos valstybėms šįsyk atstovavo estų atlikėjai ir Arvo Pärto muzika. Lietuva ir Latvija, tikėkimės, bus pristatytos ateityje, mat daugelis oficialių kalbėtojų minėjo, kad festivalis taps tradicinis.

Tarp festivalį rėmusių įstaigų yra ir Adomo Mickevičiaus institutas, kurio kvietimu jame dalyvavo grupė užsienio šalių žurnalistų ir muzikos kritikų, tarp jų ir šių eilučių autorė. Mums buvo sudaryta galimybė aplankyti pirmųjų trijų dienų renginius. Pats pirmasis, iškilmingiausias, koncertas buvo skirtas Krzysztofui Pendereckiui, lapkričio 23 d. šventusiam 85-metį. Jis vyko Didžiajame teatre vakare, o dieną senamiestyje Šv. Jono arkikatedroje buvo meldžiamasi kompozitoriaus gimtadieniui skirtose šventose mišiose, skambant jo „Missa brevis“. Tarp gausiai į bažnyčią susirinkusių žmonių buvo džiugu išvysti būrelį vilniečių – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarą Česlavą Okinčicą su ponia, grupę LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ rėmėjų, Gintautą ir Rūtą Kėvišus. Paskutiniai į šventovę įžengė maestro K. Pendereckis su ponia Elžbieta, kurios rankose liepsnote liepsnojo įspūdinga rožių puokštė, tuoj pat pamerkta prie didžiojo altoriaus. Mišias koncelebravo kardinolas Kazimierzas Nyczas.

„Missa brevis“ kompozitorius sukūrė 2013 m. berniukų ir vyrų chorui a cappella Leipcigo Bacho archyvo užsakymu Šv. Tomo bažnyčios ir berniukų choro 800 metų jubiliejaus proga. Per mišias kūrinį labai jautriai giedojo lenkų kamerinis choras „Schola Cantorum Gedanensis“, dirigavo Janas Łukaszewskis. Mišioms pasibaigus nusitęsė ilgoka sveikintojų eilutė. Gerbiamą maestro sveikino ir lietuviai, perduodami linkėjimus nuo Vilniaus miesto, kuriame prieš penkerius metus jis klausėsi savo grandiozinio „Lenkiškojo Requiem“. Vilniaus festivalyje tąsyk kūrinį pristatė tarptautinis atlikėjų būrys, diriguojamas Jaceko Kaspszyko. Jubiliatas buvo maloniai nustebintas, kad mišiose dalyvavo tiek daug žmonių iš Vilniaus (tai pasakė pats maestro, kai jį sveikinau).

Į vakarinį koncertą operos teatre ėjome anksčiau, nes geras dvi valandas tęsėsi iškilmingas priėmimas su daugybe svečių. Galėjai pasisveikinti su Vilniuje viešėjusiais žinomais muzikantais – maestro Christophu Eschenbachu, fleitininku Massimo Mercelli, jaunu dirigentu Rafaeliu Payare’u, vasarą Vilniuje dirigavusiu Vienos filharmonijos orkestrui, su Elīna Garanča. Po kurio laiko prasidėjo iškilmingi jubiliato sveikinimai. Kai kurie sveikintojai kalbėjo labai ilgai, išvardindami įspūdingus K. Pendereckio nuopelnus. Sveikinimo kalbose ypač dažnai skambėjo žodis „genijus“ arba „geniali kūryba“, „geniali muzika“. Maestro klausėsi pasodintas į patogų krėslą. Po oficialių kalbų kompozitorių sveikino dar kiti asmenys su didelėmis puokštėmis ir dovanomis. Mano tikslas buvo žūtbūt jubiliatą nufotografuoti ir gauti jo autografą nuotraukoje, kurioje užfiksuota pokalbio su juo akimirka Vilniaus filharmonijoje prieš aštuoniolika metų. Viskas pavyko!

Pirmasis „Eufonie“ festivalio koncertas kartu užbaigė ir K. Pendereckio muzikos festivalį (lapkričio 16–23 d.). Savitas kompozitoriaus festivalio plakatas (abstrahuotas jo veido piešinys) pasitiko oro uoste, miesto reklaminiuose stenduose, ant specialių leidinių viršelių, pastilių dėžučių ir t.t. Manyčiau, visi Varšuvos gyventojai sužinojo apie žymiausio lenkų kompozitoriaus jubiliejinę sukaktį. Šio festivalio meno vadovė – kompozitoriaus žmona Elžbieta Penderecka, visapusiška jo globėja, rėmėja ir visa ko organizatorė. Rūpestingai parengtoje ir gražiai išleistoje programų knygoje, kurią gavome kartu su specialiu žurnalo „Beethoven“ rudens numeriu, taip pat skirtu Pendereckiui, pateikta kompozitoriaus biografija, pluoštas puikių nuotraukų, aptarti svarbiausi kūrybos laikotarpiai, išvardinti garbės doktoratai, kurių visame pasaulyje jam suteikta net keturios dešimtys. Kitas sąrašas – nesuskaičiuojamos premijos ir apdovanojimai, pelnyti 1959–2018 metais. Šį sąrašą teks papildyti dar vienu per koncertą įteiktu Lenkijos radijo „Deimantiniu mikrofonu“, ypatingu apdovanojimu, kurį yra gavę tik du asmenys – Czesławas Miłoszas ir popiežius Jonas Paulius II.

Pendereckio festivalyje skambėjo įvairių laikotarpių simfoniniai ir kameriniai kūriniai, juos atliko žymiausi lenkų ir užsienio atlikėjai. Fortepijono koncertą „Resurrection“ su orkestru „Sinfonia Varsovia“ skambino Mūza Rubackytė. Per ilgą šešis dešimtmečius trunkantį kūrybos laikotarpį šiuolaikinės muzikos klasiku laikomas K. Pendereckis sukūrė daugiau kaip 150 kūrinių. Jo muzika simbolizuoja šiuolaikinio kūrėjo, ieškančio tiesos apie žmogų ir pasaulį, laikyseną. Kažkas taikliai pasakė, kad K. Pendereckis yra savos epochos kūrėjas ir kartu nepriklausomas nuo jos. Pats maestro, klausiamas, kokia yra jo muzika, pasakė, kad „muzika yra abstrakcija“, tad žodžiais ją įvardyti labai sunku. Nuostabiausias instrumentas ir neišsemiamas įkvėpimo šaltinis Pendereckiui yra žmogaus balsas. Todėl didesnę kūrinių dalį jis parašė chorui, dažniausiai lydimam orkestro, bet taip pat ir chorui a cappella. Paties maestro nuomone, jis kuria muziką, kurios pamėgdžioti neįmanoma.

Teatre vykusį koncertą, kuriame susitikome su pasaulinėmis muzikos garsenybėmis, pradėjo Anne-Sophie Mutter, su orkestru „Sinfonia Varsovia“ atlikusi jai skirtą Antrąjį smuiko koncertą „Metamorfozės“ (1995). Smuikininkė tiesiog paniro į elegiškos auros gaubiamą liūdnų melodijų pynę. Kūrinį dirigavo Maciejus Tworekas. Su Pendereckiu artimai bendradarbiaujanti menininkė šiais metais įvairiose pasaulio salėse ypač dažnai griežia jo kūrinius. Neseniai „Deutsche Grammophon“ įrašų kompanija išleido dvigubą CD su A.-S. Mutter atliekamais visais jai skirtais K. Pendereckio veikalais.

Koncerte skambėjo dar du kūriniai, atskirti pertraukomis. Concerto grosso trims violončelėms ir orkestrui grojo trys puikūs šio instrumento virtuozai Fransas Helmersonas, Ivanas Monighetti ir Arto Noras. Dirigavo Christophas Eschenbachas, meistriškai valdydamas emocionalų solistų ir orkestro dialogą. Paskutinė koncerto dalis skirta oratorinio žanro veikalui „Dies illa“ trims solistams, trims mišriems chorams ir orkestrui. Didžiuliam atlikėjų kolektyvui dirigavo amerikietis Leonardas Slatkinas. Ypač įsiminė amžinybe padvelkusios baigiamosios, aštuntos, dalies Lacrimosa atlikimas.

Kitą dieną Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto programa atspindėjo Europos šalių nepriklausomybės priešaušriu pasireiškusias skirtingas tautinės muzikos stiliaus paieškas. Rumunas George’as Enescu 1901 m. sukurtoje „Rumuniškoje rapsodijoje“ į europietiško simfonizmo audinį drąsiai inkrustuoja liaudiškas temas ir instrumentus. Jeanas Sibelius 1899 m. rašo romantišką poemą „Finlandia“, kurioje kontrastingais muzikiniais vaizdais, ryškiomis temomis pasakoja apie suomių kovą už laisvę. Karolis Szymanowskis 1916 m. sukurtu Pirmuoju koncertu smuikui alsuoja laisva impresionizmo dvasia ir apie lenkiškai tautišką skambesį negalvoja. Tam jis apsispręs vėliau.

Szymanowskio koncerto solistė japonų smuikininkė Akiko Suwanai kūrinį pateikė meistriškai, dėmesys buvo sutelktas į pastelines jo spalvas ir jautrius niuansus. Koncertą užbaigė pastaruoju metu dažnai pas mus skambantis Bélos Bartóko 1943 m. sukurtas Koncertas orkestrui. Vengrų folklorą itin gerai pažinęs kompozitorius neužsiima liaudiškų melodijų inkrustacijomis, jo tautiško stiliaus samprata – būdingų liaudies muzikos struktūrų, mažų ląstelių arba dermių panaudojimas. Koncerto muzika prisodrinta tipiško bartokiško vengriškumo, nors apčiuopiamų liaudiškų melodijų joje ir nėra. Visą šio koncerto programą atliko Lenkijos nacionalinio radijo Katovicuose simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Lawrence’o Fosterio.

Atskiras vakaras festivalyje paskirtas pasaulyje garsiausiam estų kompozitoriui Arvo Pärtui. Jo kūrinių programą, rengėjų apibūdintą kaip „Naujas šiuolaikinio dvasingumo veidas“, pristatė Estijos filharmonijos kamerinis choras ir Talino kamerinis orkestras, dirigavo Tõnu Kaljuste. Po oficialių kalbų ir sveikinimų, kai A. Pärtui buvo įteiktas aukščiausias Lenkijos kultūros ir paveldo ministerijos apdovanojimas – medalis „Gloria Artis“, atlikti penki kompozitoriaus opusai: „Fratres“, „Cantus in Memory of Benjamin Britten“, „Adam’s Lament“, „Salve Regina“ ir „Te Deum“. Šiai muzikai ypač gerai tiko Rotondos salė Jono Pauliaus II kolekcijos muziejuje, kurios skliautu sklidę muzikos garsai gausią publiką perkėlė beveik į bažnyčios erdvę. Pärto muzikos sakralumas, apie kurį daug kalbėta prieš koncertą, taip paveikė publiką, kad ji nenorėjo skirstytis. Virš programos buvo atliktos dar dvi Pärto dainelės „Mein Vater“ ir estiška lopšinė. Kitą dieną Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universitetas kompozitoriui iškilmingai įteikė Honoris causa diplomą.

Apie kitus festivalio koncertus informavo gražiai išleista programų knyga. Rengėjai neapsiribojo akademine muzika, dėmesys buvo skirtas įvairiems žanrams, taip pat ir folklorui. Šiame festivalyje dar įvyko tarptautinė muzikologų konferencija, kurios programoje įrašytas ir Rūtos Stanevičiūtės pranešimas „Kurkime modernią Lietuvą!“