Svarbiausia – viltingai žvelgti į ateitį

Prieš kelias savaites sumaniai Bernardinų sode pristatydamas jubiliejinį 30-ąjį sezoną Valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius gausiai susirinkusius miestelėnus itin nuoširdžiai kvietė lankyti orkestro koncertus, klausytis muzikos ir palaikyti kolektyvą, nes viskas, ką jis daro ir kuria, skirta jiems. Per tris dešimtmečius orkestras ne tik subūrė didelį ištikimų klausytojų būrį, bet ir užaugino naują publikos kartą, pamilusią simfoninę muziką, suvokiančią jos įvairovę, atlikimo niuansus, laukiančią pamėgtų savų ir iš toliau atvykstančių solistų. Turtingoje orkestro biografijoje puikuojasi daug atlikimo meno pasaulinių įžymybių, kurių vardai į koncertų afišas buvo įrašyti ne vieną ir ne du kartus. Seniai pastebėjau, jei Kongresų rūmų publika kurį nors solistą pamilsta, tai laukia naujų susitikimų su juo ir myli jį karštai, nepaisydama nieko, o ypač – kurio nors profesionalo kritikos ar vėsokos reakcijos.

Įžymus smuikininkas Vadimas Repinas – vienas tokių numylėtinių, Kongresų rūmų salėje šįsyk sutiktas ypač šiltai. Nenuostabu, juk tai stulbinamą karjerą dar ankstyvoje jaunystėje pradėjęs virtuozas, pakerėjęs pasaulį tobula technika ir nepaprastu muzikalumu. V. Repinas koncertuoja su įžymiausiais pasaulio menininkais ir orkestrais. Jo grojimą daugybė muzikos gerbėjų pažįsta ne tik iš puikių koncertų, bet ir iš gausių įrašų. Galima pasidžiaugti, kad smuikininkas noriai bendradarbiauja su maestro G. Rinkevičiumi, su kuriuo, kaip sakė po koncerto, jam labai malonu kartu muzikuoti. Tad Vilniuje jie muzikavo jau nesyk, bet susitinka ir užsienio koncertų salėse, kuriose interpretavo įvairių kompozitorių veikalus.

Rugsėjo 21 d. Kongresų rūmų publikai V. Repinas pristatė Sergejaus Prokofjevo Antrąjį smuiko koncertą, op. 63, kūrinį, pas mus skambantį retai. Su Valstybiniu simfoniniu šį opusą smuikininkas griežė pirmąsyk, bet su G. Rinkevičiumi yra jį atlikę užsienyje. Koncerto muzika, palyginti su klasikiniais smuiko koncertais – gana neįprasta ir, galima sakyti, sudėtinga, nes joje visai atsisakyta soliniams veikalams būdingos bravūros ir ryškaus išorinio virtuoziškumo. Būtent išorinio, nes apskritai aukšto virtuozinio meistriškumo ši muzika kaip tik reikalauja, tik nukeltas jis į antrąjį planą, kai smuikininkui suteikiamas pritarėjo arba gana aštrių replikų svaidytojo vaidmuo.

Klausantis koncerto muzikos, mintys nesyk nuklydo į Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“. Baletas buvo kuriamas jau po 1935 m. Madride įvykusios smuiko koncerto premjeros, bet akivaizdu, kad kompozitoriaus galvoje ir toliau sukosi daugybė naujai atrastų gilaus intelekto nušviestų minčių. Smuiko koncerto grynąją lyriką neretai nutraukia emocingos, gal net nervingos frazės, tarsi staigūs minties posūkiai. (Ar tai ne komplikuoto gyvenimo laikotarpio atspindžiai, kai Prokofjevas svarstė ar grįžti iš užsienio į Sovietų Sąjungą?) Kai kurios melodijos, akordų slinktys ir instrumentuotė iš smuiko koncerto persikėlė į po jo kurto baleto muziką. Ypač ryškus bendras šių kūrinių bruožas – gilus, koncentruotas lyriškumas. Smuiko koncerte jau pati pirmoji solinė tema, nors ir minorinė, prasidedanti niūriu, žemiausio registro motyvu, iš esmės yra lyriška, raiškiai daininga. V. Repinui šie ir kiti lyriškieji koncerto puslapiai buvo itin pavaldūs, jautriai niuansuoti, veržėsi iš pačių sielos gelmių. Ilgam įsimins nuostabiai atlikta antroji koncerto dalis Andante assai, kurioje elegiška smuiko melodija vinguriuoja ir kyla aukštyn tarsi tolima šviesi svajonė.

Prokofjevo smuiko koncerto muziką kai kurie rusų tyrinėtojai sieja su Piotro Čaikovskio kūryba. Gal apie tai mąstyta ir sudarant šio koncerto programą? Joje antrasis atliekamas kompozitorius buvo būtent Čaikovskis. V. Repinas su orkestru dar pagriežė ypač smuikininkų mėgstamą jo pjesę Valse-scherzo, op. 34. Savitoje atlikėjo interpretacijoje, mano galva, buvo pabrėžta būtent skerciškoji šio valso plotmė, o ne kitų atlikėjų dažnai akcentuojama dainingoji. Orkestras buvo jautrus smuikininko partneris, bet dėl prastos salės akustikos orkestro partija Prokofjevo smuiko koncerte skambėjo duslokai. Daugelį genialių kompozitoriaus instrumentuotės atradimų teko papildyti savo prisiminimais ir fantazija.

Iškilmingam koncertui orkestras pasirinko dramatiškąją Čaikovskio simfoniją „Manfredas“. Vaizdinga ir emocinga muzika, pasakojanti tragišką Manfredo istoriją, visuomet patraukia koncertų publiką. Vienu žodžiu nusakant simfonijos atlikimą, jis buvo iš tiesų įspūdingas. Valstybinis simfoninis šią simfoniją grojo daug kartų, bet, žinia, kiekvienas naujas to paties kūrinio atlikimas suteikia jam kiek kitokios raiškos. Kartais – ypatingo formos taurumo, kartais – nuostabiai tikslaus ir emocingo orkestro artistų grojimo, o kartais – tokio raiškaus ir įtaigiai artikuliuoto muzikinių minčių ir jose užkoduotų emocijų perteikimo, kad interpretacija prilygsta asmeniškai išgyventai istorijai.

Tikrai nebūtų teisinga G. Rinkevičiaus ir jo orkestro istoriją tiesiogiai prilyginti Čaikovskio Manfredo išgyvenimams, bet tam tikrų sąlyčio taškų esama. Svarbiausi visiškai akivaizdūs – periodiškai išgyvenami svajonių susidūrimai su realybe, kartais pasiekiantys tragedijos ženklus. Apie juos visi orkestro bičiuliai, o ir platesnė kultūringa publika gerai žino. Ir vis dėlto lemia ne sunkiausi kolektyvo gyvavimo epizodai, o viską gelbstintis ryžtas ir atkaklumas, padedantis dirbti toliau, kurti naujus planus, rengti dar neatliktus kūrinius. Tad puikiai atliktos „Manfredo“ simfonijos baigiamasis virpantis H-dur akordas tebus prilygintas maestro Rinkevičiaus viltingam šviesiam žvilgsniui į orkestro ateitį. Belieka palinkėti sėkmingų, gausiai lankomų trisdešimtojo sezono koncertų!