Geriausiųjų viešnagė

Apie senokai suplanuotas „Concertgebouw“ orkestro gastroles pasikeitus Operos ir baleto teatro vadovybei sklandė prieštaringi gandai. Vieną dieną išgirsti, kad planuotas koncertas neįvyks, nes brangu, po kelių dienų – įvyks, nes jau pasirašyti dokumentai, kurių nutraukimas taip pat kainuotų... Galų gale apie būsimą koncertą pradėta skelbti viešai. Palyginti su ankstesniais garsių orkestrų koncertais Operoje, šio koncerto reklama gerokai vėlavo. Vis dėlto tikros, ne reklamuotojų pagamintos garsenybės, kokia yra „Concertgebouw“ orkestras, pristatymas platesnei publikai galėjo būti kur kas ryškesnis ir įtaigesnis. Lyginu su neseniai teatro pristatyto naujojo meno vadovo reklama, kai daugybėje Vilniaus centre stovinčių skydų buvo išklijuoti spalvoti jo portretai.

Karališkasis „Concertgebouw“ orkestras laikomas vienu geriausių pasaulyje, netgi pirmuoju tarp geriausių, tad pirmas jo apsilankymas Lietuvoje yra reikšmingas kultūrinis įvykis. Muzikos mėgėjai turėjo galimybę tiesiogiai susipažinti su šio orkestro atlikimo menu, jo spinduliuojama muzikine kultūra, kokios siekti turime ir mes, klausytojai ir muzikantai. Kartu su orkestru pirmąsyk mūsų šalyje pasirodė ir geriausių pasaulio pianistų žiedui priskiriamas Yefimas Bronfmanas.

Lapkričio 7 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre svečiai, diriguojami maestro Philippe’o Herreweghe’s, atliko klasikinės muzikos programą, sudarytą iš ypač gražių ir turiningų kūrinių. Tai Carlo Maria von Weberio operos „Oberonas“ uvertiūra, Ludwigo van Beethoveno Ketvirtasis fortepijono koncertas G-dur ir Johanneso Brahmso Antroji simfonija D-dur. Pasirinkta programa patraukė gausią melomanų ir profesionalų auditoriją. Tarp profesionalių muzikantų pastebėjau ypač daug sostinės simfoninių orkestrų artistų.

2016 m. „Concertgebouw“ orkestras pradėjo Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio globojamą gastrolių projektą „RCO pasitinka Europą“ ir lanko visas Europos Sąjungos nares. Paskutinis gastrolių turas prasidėjo 2018 m. rudenį ir aprėpia tris šimtmetį švenčiančias Baltijos šalis. Kaip ir anksčiau aplankytose šalyse, pagal savo vykdomą „Side by Side“ programą Lietuvoje orkestras vieną kūrinį, Weberio „Oberono“ uvertiūrą, atliko kartu su vietiniu jaunimo orkestru. Tas laimingasis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų simfoninis orkestras, vadovaujamas Martyno Staškaus. Aišku, tokiai garbingai misijai galėjo būti atrinkti tik patys geriausi jaunieji muzikantai.

„Oberono“ uvertiūra koncertas ir buvo pradėtas. Turiu prisipažinti, kad šio bendro atlikimo laukiau tikrai nekantriai ir su nemenku jauduliu. Juk pagroti su tokiu tobulu orkestru – didžiulis iššūkis. Pradžioje į sceną įžengė svečiai ir laukė studentų, palikę prie pultų antrąsias tuščias kėdes. Tada pasirodė jaunimas, styginiai ir pūtikai, jie sėdosi greta. Maestro Ph. Herreweghe mostelėjo ir pasigirdo paslaptingi, pasakiški valtornos, styginių ir fleitų balsai. Temų ir motyvų įgarsinimas buvo tikslus ir kokybiškas, taigi lengviau atsikvėpiau – mūsų jaunimas pagirtinai įsiliejo į garbių svečių gretas. Jautėsi, kad partijas jie tikrai ištobulinę, groja visiškai laisvai. Akys vis krypo į greta orkestro koncertmeisterės sėdinčią Mariją Pranskutę ir violončelių pirmame pulte grojantį Deividą Dumčių. Puikiai atlikta Weberio muzika nuteikė itin džiugiai, tad ovacijos, kurių dalį publika skyrė ir mūsų studentams, buvo labai ilgos. Maestro Ph. Herreweghe visus sveikino ir spaudė rankas.

Beethoveno Ketvirtąjį koncertą atlikęs pianistas Y. Bronfmanas yra mokęsis pas legendinius pianistus Rudolfą Serkiną, Rudolfą Firkušný ir Leoną Fleisherį. Jam grojant buvo juntamas šių senosios kartos pianistų požiūris į interpretaciją, kurios pagrindas – pagarbus santykis su kompozitoriaus parašytu tekstu. Atlikėjo asmenybė negožė muzikos kūrėjo, bet gilinosi į autoriaus mintis, skverbėsi į jų gelmes, lyg kalbėtųsi su pačiu kūrėju. Savąjį „aš“ Bronfmanas tarsi patraukė į antrąjį planą, iš po jo pirštų muzika sklido lyg be pastangų, savaime. Būtent muzika koncerte traukė tarsi magnetas. Pianistas nedemonstravo ir technikos, apie jos aukštą lygį galėjai spręsti iš tiksliai ir labai aiškiai atliktų pasažų, arpeggio, akordų junginių. Niekada nesužinosiu, nors ir labai norėtųsi, apie ką Bronfmanas galvojo, grodamas liūdnąją antrą koncerto dalį, nustebinusią ir sukrėtusią ypatingo subtilumo niuansais ir tylutėliu graudžiu garsu. Pirmąsyk girdėjau būtent tokią šios dalies interpretaciją... Gal rudens nuotaika įkvėpė puikų bisą – Fryderyko Chopino Etiudą, op. 10 Nr. 3 E-dur, kurį jis paskambino santūriai, be kai kuriems jaunesniems pianistams būdingo emocingumo. Bet kaip prasmingai ir šopeniškai jautriai!

Negaliu nutylėti gėdingo fakto, kad mūsų Operos teatras po šiai dienai per 30 laisvos Lietuvos metų niekaip neišgali įsigyti gero koncertinio fortepijono. Gerai, kad turime privatų „Organum“ saloną, iš kurio įmanoma išsinuomoti koncertinį instrumentą. Šįsyk į sceną buvo atgabentas naujas „Bösendorfer“, bet kas nutiktų, jei tokios galimybės nebūtų?!

Pirmąsyk pas mus apsilankęs Y. Bronfmanas labai intensyviai koncertuoja pasaulyje, per metus surengia beveik šimtą koncertų. Jis gimė Taškente muzikantų šeimoje, nuo 1973 m. gyveno ir mokėsi Izraelyje, nuo 1976 m. – JAV. Gana ilgai gyvenęs Niujorke, pastaruoju metu Bronfmanas daugiau laiko praleidžia Europoje. Šiemet pianistas atšventė šešiasdešimtmetį.

Brahmso Antroji simfonija, atlikta antroje koncerto dalyje, leido grožėtis išimtinai simfonine muzika ir aukščiausia orkestro grojimo kultūra. Beveik nekvėpuojant išklausius visas keturias veikalo dalis mintyse kirbėjo įkyrus klausimas, kodėl mūsų orkestrams vis dar trūksta tokios grojimo kultūros ir kaip jiems prie jos priartėti. Juk mūsų atlikėjai instrumentus yra įvaldę tikrai ne prasčiau už svečių orkestro artistus. Kai kurie yra pasiekę nemenkų laimėjimų ir kaip solistai. Gal mums tiesiog trūksta rimtos orkestrinio grojimo mokyklos? O štai klausantis svečių pasigėrėjimą kėlė styginių ir pūtikų išgaunamo skambesio minkštumas ir garso lakumas, nesidraskymas kulminacijose, kurios niekur dėl to nepradingo, buvo pasiektos darnia artikuliacija ir frazavimu, intensyviu vibrato ir dar kažkokiu paslaptingu visų narių susiklausymu. Niekas nebuvo daroma „iš jėgos“, kaip kariuomenės rikiuotėje, ką pastebiu kai kuriuose mūsiškių koncertuose. Įkrito į atmintį ir timpanistas, kuris forte vietose ne triukšmavo (kaip dažnai atsitinka mūsiškiams), bet taip pat muzikavo tikra šio žodžio prasme. Pagarsėjęs įvairių stilių muzikos atlikimu ir gausiais įrašais maestro Ph. Herreweghe orkestrui dirigavo santūriai, bet labai jautriai.

Būtų didelis nuostolis, jei Operos teatre nebūtų tęsiami tokių garsių orkestrų koncertai. Juk jie leidžia mums pažvelgti į save iš šalies, pamatyti save kitų kontekste ir žadina norą lygiuotis į geriausius. „Concertgebouw“ koncertas suteikė papildomo džiaugsmo bei patirties mūsų jaunimui, kurio dalis ateityje įsilies į simfoninius orkestrus.