Autorius: Živilė Ramoškaitė

Živilė Ramoškaitė

Violeta Urmana ir Gaiva Bandzinaitė atlieka Franzo Schuberto ir Richardo Strausso dainas

Kiekvienas Violetos Urmanos koncertas tėvynėje – ypatingas įvykis, kurio pamiršti neįmanoma. Nors Lietuvoje jos klausomės lyg ir ne taip retai, kaskart po koncerto svarstai, ką turėtume padaryti, kad girdėtume ją dažniau. Štai ir šįkart, po šeštadienį Vilniaus festivalyje surengto V. Urmanos koncerto jau imi ilgėtis naujo susitikimo. Iš kur ta nepaprasta trauka? Balso grožis ir vokalinė meistrystė? Betgi panašius žodžius galima skirti ne vienai pasaulio muzikos žvaigždei. Tikriausiai mūsų mylimos solistės menas lemtingai veikia dar ir tuo, kad jį kuria ne tiktai aukščiausios prabos vokalo meistrė, bet ir į meno tiesą atsisukusi, jokių kompromisų sau neleidžianti, galingai spinduliuojanti, išmintinga ir jautri asmenybė. Karalienė!

Živilė Ramoškaitė

Estijos nacionalinės operos „Tanhoizeris“ Vilniuje

Baltijos valstybių šimtmetis suteikė retą galimybę susipažinti su kaimynų operos ir baleto teatrų pastatymais. Ne visi galime atitrūkti nuo darbų ir dažniau pasižvalgyti po Latvijos ir Estijos pagrindinių teatrų scenas. Sumanymas trims Baltijos šalims pasikeisti spektakliais – visokeriopai girtinas ir naudingas visiems, ir profesionalams, ir gausiems teatro lankytojams. Pirmieji mūsų svečiai, Estijos nacionalinė opera, į Vilnių atvežė tris spektaklius: operą ir du baletus. Šventinės svečių gastrolės prasidėjo gegužės 15 d. Richardo Wagnerio opera „Tanhoizeris“. Ši R. Wagnerio opera Lietuvoje buvo statoma tik porą kartų, 1930 m. Kauno valstybės teatre ir 1990 m. Vilniaus operos scenoje. Pastarasis pastatymas sutapo su intensyviais to laikotarpio politiniais įvykiais, kai visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į kovą už laisvę, o teatras, koncertai ir kiti kultūros renginiai pasitraukė į tolimesnį planą. Tad nenuostabu, kad ir „užkietėję“ operomanai sunkiai prisiminė tuokart kūrėjų iš Erfurto pastatytą spektaklį.

Živilė Ramoškaitė

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Mischa Maisky

Kaip susikalbėti, kai nesusikalbama. Vieša paslaptis: visiškai nesusikalba kultūrą kuriantys profesionalai ir ją dusinantys biurokratai. Mat biurokratai stovi aukščiau ir apie kultūrą viską žino geriau. Žino, kaip išauginti gerą orkestrą, kas privalo jo klausytis, kur jam reikia įsikurti, kokią sumą jis gali gauti ir t.t. Viską nuo a iki z jiems reikia reguliuoti ir administruoti, drausti ir prižiūrėti, bet ko trūksta orkestrui labiausiai ir apie ką kalbama gerus porą dešimtmečių – negirdėti. Biurokratui labai gera kai ko tiesiog negirdėti, nepastebėti, nesuprasti, ir baigta! O išvis geriausia, jei tų orkestrų visai nebūtų. Juk dabar elektronikos, kompiuterių, lazerių laikas.

Živilė Ramoškaitė

Orkestro „Sinfonia Varsovia“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Nacionalinė filharmonija organizavo daug iškilių muzikinių renginių, kurie vyko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apie juos savaitraščio skaitytojai jau išsamiai informuoti. Tačiau šimtmečio šventimas toli gražu nesibaigė, jis tęsiasi ir tęsis visą sezoną. Praėjusį šeštadienį, balandžio 21 d., filharmonijoje vykęs Lenkijos orkestro „Sinfonia Varsovia“ koncertas – taip pat šių šventinių renginių dalis. Gražiai sutapo, kad kaimynai lenkai irgi švenčia valstybingumo atkūrimo šimtmetį, tad svečių pasirodymu Vilniuje paminėjome abiejų šalių jubiliejų. Su „Sinfonia Varsovia“ koncerte grojo lietuvė smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, dirigavo jaunas dvidešimt šešerių metų lenkų maestro Dawidas Runtzas.

Živilė Ramoškaitė

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo dvidešimtmetis

Apie savo 1998 m. įkurtą fondą Saulius Karosas ne kartą yra sakęs, jog tai viena maloniausių jo veiklos sričių. Kovo 28 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengtu koncertu fondas paminėjo veiklos dvidešimtmetį. Sveikindamas koncerto dalyvius ir klausytojus S. Karosas linkėjo, kad fondas gyvuotų daug metų, kad puoselėtų Lietuvos kultūrą, kuriai dėmesio niekada nebūna per daug.

Živilė Ramoškaitė

Koncertas Leonardo Bernsteino ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

Paskutiniu metu beveik kiekvienas Nacionalinėje filharmonijoje ir ne tik joje vykstantis koncertas turi kokią nors antraštę. Įsivaizduoju, kaip vargsta tas, kuriam pavesta antraštes kurti, juk su panašiais galvosūkiais susiduriame ir mes, recenzijų autoriai. Kiekvieną kartą jas perskaitę ar išgirdę per radiją sukame galvą, apie ką jos informuoja ir kam skirtos. Ko gero, skirtos tik tiems, kurie, paraginti miesto reklaminiuose skyduose „skanaus“ vaizdelio su tiesmuku reklaminiu šūkiu „Šiandien – dar didesnis!“, mėgaujasi mėsainiais su bulvytėmis. Pavartykime šio pusmečio filharmonijos bukletą: „Varis ir stygos“, „Baltijos laisvė“, „Begalinis judėjimas“, „Garsų paveikslai“, „Klasikos ir egzotikos banga“, „Nė dienos be muzikos!“ Paskutinis pavadinimas – apie koncertą, kuriame skambėjo Leonardo Bernsteino (pasirodo, tai išimti iš konteksto jo žodžiai) ir Vytauto Germanavičiaus kūriniai. Įdomu, ar šis „intriguojantis“ pavadinimas turėjo bent minimalios įtakos kovo 17 d. gausiai susirinkusiai filharmonijos publikai? Spėju, kad ne. Bet jis tikrai vertė ne vieną muzikos mėgėją pasijusti kažin kokiu provincialiu nesubrendėliu... Gal palikime tuos „išraiškingus“ pavadinimus rajono kultūros namų teminiams vakarams, o filharmonijai ir kitoms koncertus rengiančioms organizacijoms leiskime paprasčiausiai informuoti publiką, kas ir ką atliks, kaip visada darė ir tebedaro rimtos viso pasaulio koncertų salės, tarp jų ir mūsų filharmonija.

Sakyčiau, gana dirbtinai šiame koncerte, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pridurtas dar vienas, amerikiečių kompozitoriaus ir dirigento Leonardo Bernsteino šimtmetis. Jei jau norėta šį kompozitorių pagerbti, būtų gražiau surengti atskirą jo kūrinių koncertą. O mūsų valstybės šimtmečio vakarą prasmingai greta V. Germanavičiaus naujo veikalo papildytų populiaresni (jei siekiama gausios publikos) anksčiau kūrusių autorių retai skambantys opusai. Kad ir Balio Dvariono Koncertas smuikui, Eduardo Balsio Antrasis koncertas smuikui, gal Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ gražiausi fragmentai. Išvardijau tik pirmiausia šovusius galvon.

Živilė Ramoškaitė

Baltijos šalių orkestrų festivalyje – Anna ir Lukas Geniušai

Kovo 2-ąją Kongresų rūmuose įvyko trečiasis ir paskutinis Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas. Jį vainikavo pianistai Lukas Geniušas su žmona Anna ir Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras.

Živilė Ramoškaitė

Antrasis Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas Kongresų rūmuose

Gintaro Rinkevičiaus inicijuotas Baltijos šalių orkestrų festivalis tęsiasi. Vasario 17 d. Kongresų rūmuose įvyko jau antrasis koncertas, pavadintas „100 stygų“. Scenoje išvydome Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkus – daugiau kaip šimtą. Tikrai įspūdingas vaizdas, gražiai įrėmintas scenos gilumoje išsidėsčiusių net trylikos kontrabosininkų! Tarp matytų savų smuikininkų, altininkų, violončelininkų buvo gausu naujų veidų. Įdėmiai stebint svečių grojimo būdą buvo galima pamatyti, kad jis šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių. Latvijos stygininkų, ypač smuikininkų, mokykla visada, kiek pamenu, pasižymėjo ypač aukštu profesionalumu. Šįkart apie tai iškalbingai bylojo meistriški jų nacionalinio simfoninio orkestro smuikų, altų ir violončelių grupių koncertmeisterių soliniai intarpai ir ypač šių atlikėjų išgaunama garso kokybė. Gal latvių muzikantai groja geresniais instrumentais?!

Živilė Ramoškaitė

Valstybinio simfoninio orkestro 29-ojo gimtadienio koncertas Kongresų rūmuose

Kad ir ką sakytų prieš šventimus nusiteikę skeptikai, šventės reikalingos. Jos suteikia daug džiaugsmo ir mums nuolat stingančio pozityvumo. Kartais švenčių reikia tam, kad padarytume ką nors išties nepaprasto. Gintaras Rinkevičius jau dvidešimt devynerius metus iš eilės švenčia savo įkurto Valstybinio simfoninio orkestro gimtadienius. Švenčia tikrai ne bet kaip ir ne dėl paties šventimo. Kiekvienais metais tuo pačiu metu jis su orkestru surengia ypatingą gimtadienio koncertą su įsimenančia nekasdieniška programa. Nuolat nepastoviame mūsų gyvenime toks nuoseklus pastovumas kelia pagarbą.

Živilė Ramoškaitė

Gidonas Kremeris ir „Preliudai pradingusiam laikui“ „Vaidilos“ teatre

Programoje skelbto pavadinimo „Preliudai pradingusiam laikui“ („Preludes to a lost Time“) vertimą norisi redaguoti, vietoj pradingusiam rašyti prarastam, nors anglų kalbos žodį lost galima versti ir vienaip, ir kitaip... Man kirbėjo mintis, kad Gidonas Kremeris šiuo projektu greta pradingusio sovietinio gyvenimo mąsto ir apie prarastą laiką, o tai išsyk veda į žinomą Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Kad tai netaptų „šaudymu Dievui į langus“, po koncerto kreipiausi į patį Maestro. Kaip jis projektą vadintų rusiškai, gal „utračennoje vremia“ ir gal tai aliuzija į Proustą? G. Kremeris patvirtino, kad tam tikra aliuzija yra.