Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone
Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.
Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.
Marinos Abramović performansas „512 valandų“ Londono „Serpentine“ galerijoje
Ne viena (ne vienas?) pašniurkščiojo, pažiūrėjusios (pažiūrėję?) internete serbų kilmės menininkės Marinos Abramović 2010 m. performanso ištrauką, kai už stalo priešais Mariną, jai (norisi tikėti) visai to nesitikint, sėda jos buvęs mylimasis ir jaunystės performansų partneris, vokiečių menininkas Ulay. Ką ten ne viena – šniurkščiojo ir „dalinosi“, „mėgo“, „komentavo“ tūkstančiai, dešimtys tūkstančių: videoįrašas paplito socialiniuose tinkluose kaip virusas. Tada Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) tris mėnesius trukusio performanso metu Marina nesikeldama (sakoma, kad po jos kėde, slepiamas ilgos plačios raudonos suknelės, netgi buvo naktipuodis) sėdėjo už stalo, o parodos lankytojai galėjo vienai minutei prisėsti kitoje stalo pusėje ir žiūrėti jai (menininkei, žmogui, moteriai etc.) į akis. Kalbama, kad daug kas iš ten dalyvavusiųjų verkė: juk „apnuogintas žmogiškas kontaktas“ ir pan. (nors, sakoma, buvo ir tokių, kurie juokėsi). Bet masiniam internetiniam žiūrovui (-ei), manau, ašaros pradėjo kauptis būtent suskambus melodramos „Pavlovo skambučiui“. Meistriškai pakištas svogūnas.
„Frieze“ meno mugė Londone
The king of cool has left the building
The king of cool(i) has left the building(ii)
Informacija veidaknygėje skelbė: tokią ir tokią dieną žymioje „Lisson“ galerijoje Londone pats Raimundas Malašauskas ves ekskursiją po savo kuruotą tarptautinio šiuolaikinio meno parodą „Fusiform Gyrus“(iii). Negalima praleisti tokios progos suprasti parodą! Nuskriejau per visą įkaitusį Londoną lyg ant sparnų. Bet vos įžengus į galeriją persmelkė abejonės šaltis: o kur kiti? Sukiojasi vos keletas lankytojų... Pasiteiravus galerijos darbuotoja maloniai paaiškino: „Jūs turbūt gavote klaidingą informaciją – ekskursija vyko vakar. Tiesą sakant, ne tik vakar, bet ir užvakar! – dar papylė acto ant nusivylimo opos. – O šiandien tai jau nebe... Palaukite, dėl visa ko paskambinsiu, – staiga atkišo vilties šiaudą ir surinko telefono numerį. – Ne, kuratorius, deja, jau išvyko iš šalies“, – šmaukštelėjo per tą šiaudą gerai išgaląsta mačete. Tarsi kuratorius, jei tik dar nebūtų išvykęs iš šalies, būtų kaipmat atskubėjęs į galeriją ekspromtu pravesti dar vienos ekskursijos keliems suklaidintiesiems. Tiesą sakant, daug labiau tikėtina, kad tos ekskursijos ir neturėjo būti, kad žadėtas, bet negautas kažkur plevenančių reikšmių ir prasmių paaiškinimas – tai tiesiog dar vienas nesugaunamas (eliusyvus) labai malašauskiškos parodos elementas. Ką gi, nusprendžiau ir aš parodą „patirti“ be jokių paaiškinimų, panašiai kaip Malašausko kuruotą Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje patyrė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė („7md“, nr. 25, 2013 06 21). Parodos gidų tiražas ir čia (kaip Venecijoje) turbūt buvo ką tik pasibaigęs.
Aistę Kisarauskaitę kalbina Paulina Pukytė
Iš tiesų keblu atsakyti į Tavo klausimą, bandau suprasti, ką gi galėtų reikšti „mokėjimas rašyti“? Gal turi galvoje, ar aš turiu savo stilių? Ar rašau aiškiai ir suprantamai skaitytojui? O gal tiesiog – ar man pavyksta parašyti ką nors įdomaus? Žmonės kartais sako, kad turiu stilių, nors tam skyriau mažiausiai pastangų, tiesiog pasakiau sau, kad svarbu rašyti taip, kaip galvoju. Daug dirbu prie teksto struktūros, personažų, kartais po trupinį rankioju gyvenimo detales – pati neturiu jokios vaizduotės, tenka vogti iš
Su menininku Dainium Liškevičium kalbasi menininkė Paulina Pukytė
1. Ar piešti sunku?
Kiek pamenu, Hitlerio, kurį perpiešiau nuo pašto ženklo, mama