Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje
Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.
Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone
Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?
Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus
Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?
Apie NDG vykusią Šarūno Saukos tapybos parodą „Žmogus su Saukos veidu“
sudegino drąsųjį vakaro žaroj gyvą
vilionėm stebėjosi gyvūnų ambientas
animacinis trokšta pasiekti viršgarsinį
pažadinti lovoj, įkąsti ugningai
po mišinio šventinio pučia krūtinę
vėsią bronzą perėjus, bumbului sprogus
ramus kaprizingas rūpestingai girtauja
nepaliaujamą prarają angeliškai brangina
Apie kai kurias parodas Didžiojoje Britanijoje
Voveraitės, kiškučiai, peliukai ir ežiukai atostogauja pajūryje, iškylauja gamtoje, geria alų lauko kavinėje, mokosi mokykloje. O kiti kiškučiai ir peliukai, juodais drabužiais ir kaukėtais snukučiais, su automatais ir peiliais rankose, iškėlę juodą vėliavą, grėsmingai artinasi prie jų. Šis meno kūrinys, pavadintas „ISIS grasina Silvanijai“, – tai septyni erdviniai vaizdeliai, sudėlioti iš ypač saldžios išvaizdos minkštų žaisliukų, plačiai žinomų bendru jų apgyvendintos žaislinės šalies Silvanijos vardu. Rugsėjo mėnesį jis turėjo dalyvauti parodoje „Aistra laisvei“ („Passion for Freedom“) Londono „Mall“ galerijoje. Tą parodą gal nedaug kas ir būtų pastebėjęs, jei Londono policija nebūtų sugalvojusi, kad šis kūrinys yra pernelyg įžeidžiamas ir kelia grėsmę karalienei bei visuomenei, dėl to kelių dienų parodos apsaugos kaina turėsianti išaugti keliasdešimčia tūstančių svarų. Parodos organizatoriai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, kaip mat ištrynė iš savo plakatų ir tinklalapių pagrindinį reklaminį šūkį „necenzūruota“ ir pašalino eksponatą su peliukais ir kiškučiais iš parodos, o ši toliau veikė lyg niekur nieko, atseit skelbdama žodžio ir išraiškos laisvę. Tiesa, ir taip jau mirtiniems argumentams sutvirtinti policija dar leido sau kompetentingai įspirti gulinčiajam, teigdami, kad kūrinys „ISIS grasina Silvanijai“, girdi, „nėra tikras menas“.





Parodos „Kitas matymas“ ŠMC ir „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje








Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone




Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.
Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.
Marinos Abramović performansas „512 valandų“ Londono „Serpentine“ galerijoje
Ne viena (ne vienas?) pašniurkščiojo, pažiūrėjusios (pažiūrėję?) internete serbų kilmės menininkės Marinos Abramović 2010 m. performanso ištrauką, kai už stalo priešais Mariną, jai (norisi tikėti) visai to nesitikint, sėda jos buvęs mylimasis ir jaunystės performansų partneris, vokiečių menininkas Ulay. Ką ten ne viena – šniurkščiojo ir „dalinosi“, „mėgo“, „komentavo“ tūkstančiai, dešimtys tūkstančių: videoįrašas paplito socialiniuose tinkluose kaip virusas. Tada Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) tris mėnesius trukusio performanso metu Marina nesikeldama (sakoma, kad po jos kėde, slepiamas ilgos plačios raudonos suknelės, netgi buvo naktipuodis) sėdėjo už stalo, o parodos lankytojai galėjo vienai minutei prisėsti kitoje stalo pusėje ir žiūrėti jai (menininkei, žmogui, moteriai etc.) į akis. Kalbama, kad daug kas iš ten dalyvavusiųjų verkė: juk „apnuogintas žmogiškas kontaktas“ ir pan. (nors, sakoma, buvo ir tokių, kurie juokėsi). Bet masiniam internetiniam žiūrovui (-ei), manau, ašaros pradėjo kauptis būtent suskambus melodramos „Pavlovo skambučiui“. Meistriškai pakištas svogūnas.








