Bajorai su zondais ir atspindys su višta

Kvailoka yra pradėti straipsnį žodžiais „Turiu bajoriško kraujo“, jeigu nesi Kozma Prutkovas. Būtent taip savo tekstą „Civilizuoto pasaulio ženklai“ „Šiaurės Atėnuose“ pradėjo Rūta Ona Sruoginis, kuri, jei neklystu, nėra Kozma Prutkovas. O gaila. Kozmos baisiai trūksta šiais virtualių bajorų laikais. Kozmą galėtume įkurdinti Valdovų rūmuose (norėjau parašyti „mūsų“ Valdovų rūmuose, bet kad jie ne mūsų). O be jo šių rūmų interjeras labai primena svajonių komunisto (kaip pasakytų Krescencija Šurkutė) ir virtualaus bajoro AMB mėsingą profilį, galingą stotą ir pilką kostiumą traškančiomis siūlėmis. Tarp tų betono sienų blaškosi dabar jau amžiams įkalinta jo šmėkla. Forever undead. Tai kelia slogų įspūdį, stačiai depresiją. Bet ne visiems. Kitiems – ekstazę. Vieni meno ir kultūros pasaulio gyventojai pasiryžę kojos ten iš principo nekelti, o kiti su džiaugsmu rengia tuose rūmuose iškilmingus renginius. Štai ir Vilniaus dailės akademija nepasididžiavo ten atšvęsti savo garbingo 220 metų jubiliejaus.

 

Šios sukakties proga „Titanike“ surengta paroda iš VDA muziejaus fondų, kurios pavadinimas „Viskas teisingai: 220“ plevena kažkur per vidurį tarp sentencijų „Turiu bajoriško kraujo“ ir „We are the winners of Eurovision“. Parodos pradžia žada didelį malonumą: žinomų menininkų studentiškus darbus – be galo smalsu, nuo ko jie pradėjo, kaip pasikeitė, kaip juos įtakojo jų dėstytojai. Matome Šarūno Saukos 1981 m. tapybos darbą „Kompozicija“, prie kurio yra paaiškinimas, kad tai per vasaros praktiką tapytas autoportretas (atspindys baloje su višta). Matome tada dar studento talentą ir drąsą, nors be pavardės niekaip neatpažintume autoriaus. Greta, palyginimui, kabo panašios tematikos, bet visiškai kitoks 1938 m. Justino Vienožinskio (nors tada jau ne studento, bet gal neakivaizdinio Saukos mokytojo?) „romantiškas, lietuviškai sezaniškas“ „Tvenkinys su žąsimis Dačiūnuose“. Ten žąsys prie tvenkinio, čia višta prie balos – smagumėlis. Bet viskas taip ir baigiasi pažadais. Toliau prie eksponatų nebėra nė vieno panašaus komentaro. Nebeaišku, ar čia rodomi daugiau ir mažiau žinomų menininkų (o keli ir visai nežinomų autorių) kūriniai yra studentiški darbai, ar ne. Ypač tie senieji. Jei studentiški, būtų įdomi ir dėstytojo pavardė. Jei nestudentiški, kodėl jie čia? Gal tai dėstytojų darbai? Tuomet kodėl nėra dėstančių dabar? Kodėl, pavyzdžiui, rodoma 2004-ųjų Augustino Savicko tapyba? Tais metais jis, rodos, jau nebedėstė. O gal čia tiesiog VDA absolventų darbų paroda? Bet VDA absolventai – visi. Tai koks tuomet ekspozicijos atrankos principas?

 

Tiesa, parodoje yra ir daugiau smagių seno ir naujo sugretinimų, pabrėžiami pasikartojimai ir panašumai skirtingų epochų kūryboje (gaila, kad tai ne studento–dėstytojo paralelės): kol Jono Švažo kolūkietės socrealistiškai girdo veršiukus 1953-iaisiais (Švažui 28-eri), greta dalgiais užsimoja jau 2010-ieji (Jonas Jurčikas, „Laiminga pabaiga“). Gabrielės Šermukšnytės deivė („Deivės būsena“, 2013) tarsi veidrodyje mato save Leono Dobrzynskio 1933–1934 m. „Merginos akte“. Įdomu sugretinti net ir skirtingų laikotarpių darbų pavadinimus: „Laukuose“ ir „Pasaulio pabaiga“, etc. Bet grįžtant prie mokytojų ir įtakų: prie vieno šių metų derliaus skulptūrinio objekto kabo paaiškinamasis raštas apie tai, ką šiuo kūriniu norėta pasakyti – kaip dabar madinga, – tačiau nustebau, kad jame net neužsimenama apie tai, jog savo forma ir spalva šis kūrinys yra plačiai žinomo britų menininko Anisho Kapooro kūrinių citata. Ar net ir šiandien, besieniais ir bevieliais laikais, įtakos laikomos įtakomis tik Lietuvos ribose? Ekspozicijoje dominuoja tapyba. Ar dėl to, kad ją lengviausia laikyti saugyklose? Keista ir tai, kad parodoje beveik visiškai nėra viduriniosios kartos absolventų kūrinių – išskyrus vieną 1985 m. Audriaus Puipos atspaudą ir didelę, tačiau bejėgę ir nelabai prasmingą (be to, nestudentišką) „Baltų kandžių“ grupės instaliaciją (2006 m.). Neaptikau nė vieno studentiško darbo iš 10-ojo dešimtmečio pradžios ar 9-ojo pabaigos – iš tos paskutinės transformacijos laikotarpio, kai ir dėstymas, ir požiūris į akademiškumą bei kūrybiškumą, ir studentų laikysena gana radikaliai pasikeitė vos per keletą metų. Skirtumai tarp senųjų mokyklų ir dabartinės parodoje labai akivaizdūs, juos ir nesunku parodyti, tačiau būtent šis lūžio laikas liko neatspindėtas. Nejaugi jis neįdomus? O gal per daug neaiškus, kaip visi pereinamieji laikotarpiai? Sprendžiant iš parodos anotacijos, taip norėta pabrėžti mokyklos tęstinumą. O gal čia ne tiek parodos kuravimo, kiek VDA muziejaus fondo kaupimo problema? O galbūt net šiek tiek prisibijoma, kad lūžių, ar tiesiog permainų, aidas neišklibintų netrukus po to tvirtai nusistovėjusio status quo? Ir apskritai, regis, kad labiau stengtasi padaryti šiaip gražią parodą, o ne atskleisti, kaip minkomas studentų molis, palyginti, kas kuriama Akademijos studijose, o kas – iš jų išėjus, parodyti, kada atrandami saviti stiliai ir kaip atsikratoma specialybių... Baimės pasirodyti neteisiems čia neturėtų būti – juk „viskas teisingai“. O gal tiesiog virtuvė – ne publikai? Ką gi, gal kito jubiliejaus proga – kitaip, juk jubiliejų bus dar ne vienas.

Gal kita šventė jau vyks kitur, ne AMB mauzoliejuje, kur permainų aidas negali atklysti, kur tvyro visai ne stabilumo ir tęstinumo jausmas, kaip galima buvo tikėtis, o stagnacijos kvapas, ir kur didžiausią įspūdį man padarė netikruose skliautuose padaryti netikri zondai, rodantys plytų klojimo būdą. O gal tikri zondai netikruose skliautuose. Ar netikri zondai tikruose skliautuose? Nesuprasi. Iškart kyla klausimas: kodėl apsiribota tik nerviūrų atidengimu? Kodėl nepadaryti zondai sienose? Kodėl neatidengti po baltu tinku slypinčių ne tik plytų, bet ir nuostabiausių freskų fragmentai?

 

Klausimų publikai iškilo ir pristatant naują įdomų Modernaus meno centro leidinį „Vilniaus skulptūrų kelias“ (autorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė), pavyzdžiui: kas laikytina skulptūra, o kas ne (arba kaip atskirti skulptūrą nuo floristikos), nes į knygą įtrauktos ir (ar „tik“?) kelios instaliacijos. Į tą klausimą buvo mėginta atsakyti kažkaip aptakiai ir nekonkrečiai, nors nuoširdžiausias ir aiškiausias atsakymas galėjo būti toks: skulptūra, padaryta skulptoriaus, yra skulptūra; skulptūra, padaryta neskulptoriaus, yra skulptūra; neskulptūra, padaryta skulptoriaus, yra skulptūra; neskulptūra, padaryta neskulptoriaus, nėra skulptūra. Ar bloga skulptūra, padaryta neskulptoriaus, yra laikytina meniniu artefaktu, taip pat kaip ir bloga skulptūra, padaryta skulptoriaus, – čia jau visai kitas klausimas, kuris iš salės tąkart nebuvo užduotas, gal dėl laiko stokos.

 

Vienu iš neva civilizuoto pasaulio ženklų R.O. Sruoginis kažkodėl laiko išlygintus marškinius, bet ne advokato, nekilnojamojo turto brokerio ar parlamentaro, o kažkodėl menininko, ir dar jauno. Dar keisčiau, kad per pastarąsias kelias savaites jau antrą kartą Lietuvos spaudoje išreiškiamas išlygintų menininko marškinių poreikis (pirmasis buvo atsivėrimas, kad Maskvoje reziduojančiam ir vardą į skambų ir populiarų rusišką Vladimir pakeitusiam jaunam komerciniam tapytojui Vladui Mackevičiui iki pilnos laimės trūksta gyvenimo draugės, nes pats, girdi, marškinių nemokąs išsilyginti). Kam menininkui išlyginti marškiniai? Na, nebent Narkevičiui jie reikalingi. Bet kodėl apsiriboti marškiniais? Kodėl nereikalaujama ir švariai nuvalytos paletės? Galų gale paletė – tai ne sąžinė.