Autorius: Rita Nomicaitė

Rita Nomicaitė

Lietuvos kamerinio orkestro ir Sergejaus Krylovo sezono pradžios koncertas

Nacionalinė filharmonija ir jos gerbėjai 79-ąjį sezoną pradėjo gyvendami laukimo nuotaikomis. Vienas nerimo aspektas – koncertų „namai“. Kad ir kokia svarbi bei puošni būtų LDK Valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė, turinti pulką savo publikos, akustinės jos savybės kankinamai kelia garsams pritaikytos erdvės ilgesį, juoba intensyvesnį artėjant sugrįžtuvėms į atnaujintą filharmonijos salę.

Rita Nomicaitė

Iš muzikos istorijos archyvų

Lietuvos rankraščių saugyklose pastebėtas pluoštas Vlado Jakubėno kūrinių, laikytų dingusiais, ir net  tokių, kurie nėra  patekę į kūrybos sąrašus. Pastarieji opusai nesuregistruoti, matyt, todėl, kad suvestinės rengtos remiantis JAV turimais archyvais. Pirmąjį sąrašą turbūt paskelbė Čikagos konservatorijos studentas dainininkas Ignas Malčius, magistro darbo dalį paskyręs Jakubėno kūrybai apžvelgti ir, kas ypač svarbu, konsultavęsis su kompozitoriumi; išlikęs darbo variantas su Jakubėno taisymais ranka ant Malčiaus mašinraščio (1969; už darbo kopiją dėkoju prof. Vytautui Landsbergiui).

Rita Nomicaitė

Lietuvos kamerinio orkestro sezono pabaigos koncerto įspūdžiai

Lietuvos kamerinio orkestro programa sezono baigiamajam koncertui žėrėjo. Reikšmingiausią jos dalį apėmė šventiški koncerto žanro kūriniai, kiti opusai taip pat dalijosi smagia energija. Sezono finale šėlo Wolfgango Amadeus Mozarto Simfonija Nr. 11 D-dur, Arvydo Malcio Koncertas smuikui, altui ir  styginiams, Artūro Mikoliūno „Boružių piemuo“ styginiams ir didžiajam būgnui bei nuostabiausioji Mozarto Koncertinė simfonija (Sinfonia concertante) smuikui, altui ir orkestrui Es-dur. Programos idėja suderino margaspalvius maršo, šokio pobūdžio skambesius ir jų kontrastus su liūdnai mąsliomis mintimis.

Rita Nomicaitė

Žvilgsnis į Lietuvos kamerinio orkestro ir smuikininko bei dirigento Hugo Ticciati koncertą Valdovų rūmuose

Kovo 11-osios išvakarėse (kovo 10 d.) LDK valdovų rūmų Renesansinėje menėje įvyko koncertas tarsi su smagiomis politikos ir kultūros sąsajomis. Pasaulio klasikos apsuptų esto bei latvio kūrinių programą sumanė ir su Lietuvos kameriniu orkestru atliko gana jaunas (netrukus sulauksiantis 40-ies metų) smuikininkas ir dirigentas Hugo Ticciati. Jis gimė Jungtinėje Karalystėje, gyvena Švedijoje, koncertuoja didžiosiose Europos ir JAV salėse. Atlikėjas nuolat skiria dėmesio mūsų kraštų kompozitoriams – bendradarbiauja su Arvo Pärtu, Erkki-Svenu Tüüru, Pēteriu Vasku ir kitais. Svarbiausia – mumis domisi savo toną turintis smuikininkas, subtilus muzikantas.

Rita Nomicaitė

Pokalbis su dirigentu Vilmantu Kaliūnu

Vasario 9-osios vakare LDK Valdovų rūmuose įvyko Lietuvos kamerinio orkestro koncertas „Orkestro ir fagoto metamorfozės“. Skambėjo Onutės Narbutaitės „Was There a Butterfly?“ („Ten buvo drugelis?“), Josepho Haydno Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 2 G-dur transkripcija fagotui, Henri Tomasi Koncertas fagotui ir kameriniam orkestrui bei Richardo Strausso „Metamorfozės“. Vakaro solistas, prancūzų fagotinininkas Guilhaume’as Santana, yra ir Haydno Koncerto transkripcijos sumanytojas. Koncertą parengė dirigentas Vilmantas Kaliūnas. Gerų spūdžių įkvėpti pakalbinome Lietuvoje jau garsėjantį dirigentą.

Rita Nomicaitė

Festivalio „Su muzika per Europą“ baigiamojo koncerto įspūdžiai

Gruodžio 15-osios koncertu fortepijonų salone „Organum“ baigėsi tarptautinis festivalis „Le strade d’Europa / Su muzika per Europą. Lietuva – Italija“. Narsiosios klavesinininkė Nijolė Dorotėja Beniušytė ir pianistė Nijolė Karaškaitė festivalį surengė jau dešimtą kartą. Ir tai skatina atkreipti dėmesį į privačios iniciatyvos festivalių organizatorius apskritai – ar mūsų šalyje šie nebūtų verti savo šventės, pagerbimo ceremonijos, pristatymo klasikinės muzikos festivalių mugėje ar pan.?

„Su muzika per Europą“ yra jaunųjų atlikėjų festivalis, suteikiantis sceną konkursų laureatams, vieniems ar kartu su scenos „vilkais“. Akcentuotina išskirtinė festivalio gija – muziką kuriantys atlikėjai. Šiemet autoriniam vakarui buvo pakviestas italų pianistas Maurizio Mastrini, keliuose koncertuose pasirodė mandolinininkas, Lietuvoje jau neblogai pažįstamas Francesco Mammola, laisvalaikiu taip pat kuriantis muziką, o dabar jis atliko naują turkų kompozitoriaus Ilkay Bora Ödero kūrinį. I. B. Öderas, 30-metis Akvilos (Italija) konservatorijos kino muzikos kompozicijos magistras, taip pat yra globojamas festivalį organizuojančios VšĮ „Musica vitale“, joje reziduoja. Turkų folkloru grįstą opusą „Storulis“ parengė F. Mammola ir Čiurlionio kvartetas (storulis čia – legendinis Stambulo katinas). Kvartetui teko pareiga pristatyti ir dar vieną I. B. Ödero turkiškos melodikos ir ritmikos opusą „Audringas vėjas“. Abu kūriniai parašyti šiems atlikėjams festivalio užsakymu.

Rita Nomicaitė

Maurice Ravel. Piano Music. Indrė Petrauskaitė, piano („Toccata Classics“, 2018)

Įrašų leidybos kompanija „Toccata Classics“ (Jungtinė Karalystė) specializuojasi publikuoti mažiau garsinamą muziką. Mums gerai pažįstamas ir pats kompanijos steigėjas bei prodiuseris Martinas Andersonas, išleidęs Vlado Jakubėno, Vytauto Bacevičiaus, Jeronimo Kačinsko kompaktinių plokštelių. Tad tarp šios firmos darbų atsiradusi pasaulinio modernizmo klasiko Maurice’o Ravelio pavardė tikrai suintriguoja.

Nepažeisdami savo principų, leidėjai siūlo tam tikrą Ravelio fortepijoninių kūrinių koncepciją: žvilgsnį į praeitį. Keletas plokštelės kūrinių – Ravelio fantazijos ankstesnių epochų stilistikos pagrindu. Tai pjesės „Menuet antique“, „Menuet sur le nom d’Haydn“, „Miroirs“ Nr. 3 „Une barque sur l’océan“, taip pat „Â la manière de... Borodine: Valse“, „Â la manière de... Chabrier: Paraphrase sur un air Gounod“ (Zybelio kupletai iš „Fausto“ – aut. past.).

Rita Nomicaitė

Čiurlionio kvarteto 50-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Čiurliono kvartetas – Jonas Tankevičius (smuikas), Darius Dikšaitis (smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Glebas Pyšniakas (violončelė) – mini kūrybinį 50-mečio jubiliejų. Kvarteto kelią tiesti pradėjo Rimantas Šiugždinis, Saulius Kiškis, Aloyzas Grižas, Saulius Lipčius. Per tą laiką pasikeitė visi ansamblio artistai, jų likimai buvo negailestingi, ir tik Saulius Lipčius scenoje atlaikė tą laimės (ir netekčių) 50-metį. Jau nuo pavasario kvartetas turi kitą violončelininką, minėtąjį G. Pyšniaką, o ilgiausiai dabartiniame kvartete griežia primarijus Jonas Tankevičius, ansamblin pakviestas Rimanto Šiugždinio laikais.

Tad Čiurlionio kvarteto jubiliejinis vakaras filharmonijos Didžiojoje salėje simbolizavo nesustojančią tėkmę. Koncerto pirmoje dalyje skambėjo styginių kvintetas – kūrinys su dviem violončelėmis, kuriomis, sėdėdami šalia, griežė S. Lipčius ir G. Pyšniakas. Taip, perduodamas savo pultą jaunajam kolegai, S. Lipčius beveik atsisveikino su sceniniu gyvenimu. Kulminacinei būsenai perteikti ansamblis pasirinko menininko gyvenimo istoriją apibendrinantį, dieviškai gražų ir taip pat sudėtingą Franzo Schuberto Kvintetą C-dur, D. 956, parašytą 1828 metais. Kontrastinės ir tolydinės dramaturgijos lydinys, kai emocijos tai netikėtai besikeisdamos „šokinėja“, tai nuosekliai liejasi iki kulminacinės akimirkos; audinys su melodijos variantais keliose partijose vienu metu ir atliepiančiais motyvėliais kitose partijose; intensyvi širdį iki kraujo praplėšianti harmonija; Adagio dalis, kurios skelbiama susitaikymo išmintis tiktų klausytis ir baigiant žemišką kelionę; desperatiško šokio ir filosofiškos lyrikos su nuostabia melodija finalas Più allegro – visa tai net ne tarsi simfonija penkiems styginiams, o beveik kamerinė instrumentinė penkių veikėjų opera. Joje paryškintus vaidmenis atlieka violončelės – tą vakarą ansambliečių rūpesčiu jos buvo pabrėžtos itin atidžiai.

Rita Nomicaitė

Lietuvos kamerinio orkestro sezono pradžios koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Imitavimo žaismė – regis, taip būtų galima apibendrinti Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas, solistas ir dirigentas – Sergej Krylov) koncertą rugsėjo 22 d., įžiebusį naująjį orkestro veiklos sezoną. Humoru nuspalvinta vakaro programa turėjo patikti – ir patiko – tiek pirminėms muzikinėms emocijoms atsiduodančiai publikai, tiek ir tai, kuri atskiria epochinės stilistikos originalą ir atkūrimo meistrystę.

Rita Nomicaitė

Įspūdžiai iš XXII tarptautinio Thomo Manno festivalio Nidoje

Thomo Manno festivalis pirmiausia yra laisvos minties šventė. „Mes visada ginsime demokratiją“, – šiemetinio festivalio baigiamojoje kalboje pabrėžė Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz. Liepos 14–21 d. vykusio XXII tarptautinio festivalio temai pritaikyta T. Manno mintis „...su gera mina pasveikinti demokratinį Naują pasaulį“. Kartu toji idėja baigė penkerių metų festivalio ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“.

XXII festivalis buvo suformuotas iš tradicinių skaitymų, žodžio, dailės, muzikos ir kino dalių. Rengiamos paeiliui kaip čia išvardyta, jos užimdavo dėmesį maždaug dešimčiai valandų per dieną.