Stilizuota uvertiūra

Imitavimo žaismė – regis, taip būtų galima apibendrinti Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas, solistas ir dirigentas – Sergej Krylov) koncertą rugsėjo 22 d., įžiebusį naująjį orkestro veiklos sezoną. Humoru nuspalvinta vakaro programa turėjo patikti – ir patiko – tiek pirminėms muzikinėms emocijoms atsiduodančiai publikai, tiek ir tai, kuri atskiria epochinės stilistikos originalą ir atkūrimo meistrystę.

Antai ankstyvieji Felixo Mendelssohno kūriniai yra persisunkę Wolfgango Amadeus Mozarto bei Ludwigo van Beethoveno braižo įtakų. Vienas tokio pobūdžio opusų ir pradėjo vakarą: pirmoje dalyje skambėjo Koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui d-moll, MWV 04. Koncerto solo partijas atliko smuikininkas S. Krylovas ir pianistė Kristina Miller. Ši Vokietijoje gyvenanti pianistė, kaip rašoma programėlėje, gimė muzikantų šeimoje Maskvoje, yra Sankt Peterburgo, Miuncheno ir Vienos aukštųjų muzikos mokyklų auklėtinė, koncertuoja su Vakarų kraštų ir Rusijos orkestrais bei ansambliais. Aptariamas Mendelssohno kūrinys pasiduoda įvairiausioms traktuotėms. Dažniausiai atskleidžiama jo mocartiška kalbėsena, net teatrališkasis vaizdingumas. Šį vakarą muzikantai perteikė visai kitokią – ekspresyviai romantišką viziją, kai bendras Koncerto skambesys labiau priminė Roberto Schumanno braižą. Smuikininkas žaviai naudojosi nepretenzingu muzikos charakteriu, romantiškai impulsyviai niuansuodamas kiekvieną garsą. Švelniai lyg fėja grojo pianistė, kartais jos beveik net nesigirdėdavo (artikuliuoti trukdė ir gausiai naudojamas garsų skambėjimą ilginantis pedalas, ypač per greitus pasažus). Improvizavimo ūpą pratęsė du džiaziški George’o Gershwino ir Oscaro Petersono „gabalai“, kuriuos bisui atliko smuiko ir fortepijono duetas bei fortepijonas solo. Pirmoji pjesė buvo daininga ir grįsta smuiko bei fortepijono dialogu, antroji – mechaniška, netrumpa perpetuum mobile. Iš esmės naujų artistinių paslapčių neatskleidę, bisai bent pralinksmino publiką.

Toliau su klausytojais smagiai bendravo LKO bičiulio Alfredo Schnittke’s muzikinis juokas – „Senovinio stiliaus siuita“. Tai barokinių siuitų mėgdžiojimas ne tik forma, bet ir muzikos kalba: tercijų harmonija, specifine melodijų sąranga, tipiškomis kadencijomis, formos padalomis. Schnittke’s siuitą taip pat sudaro šokiai, tik ne tie įprastieji, ne įvairių tautų, o Pastoralė, Baletas, Menuetas, Fuga, Pantomima. Autorius čia visiškai pasislepia, o kad yra XX amžiaus kūrėjas, išduoda koliažo principu retkarčiais įterpiami disonansai. Lyg retoriniu klausimu disonansu apibendrinama visa siuita. Parašyta smuikui ir fortepijonui, ji sulaukė gausybės instrumentuočių, gal tiek pat, kiek ir Arvo Pärto „Fratres“. Mes girdėjome Vladimiro Spivakovo orkestruotę, išryškinusią faktūros skaidrumą ir pabrėžusią muzikos sentimentalumą. Šis kūrinio variantas suskambo nostalgiškai tarsi sovietmečio multiplikacinių filmukų muzika.

Originaliausias autorystės atžvilgiu opusas laukė vakaro pabaigoje – suomių kompozitoriaus, pianisto ir dirigento Ollio Mustoneno Koncertas trims smuikams ir orkestrui. Tiesa, tai Johanno Sebastiano Bacho muzikos stiliaus užuominų gausus veikalas, tačiau jis pagrįstas savitu kompoziciniu mąstymu. Atlikėjai įžvelgė kūrinio intelektualų sąmojį, žaižaruojantį koncertiškumą, jaunatvišką mąstyseną, audinio vingrybes. Namų scenose ne kaskart išgirsi tokį glaudų ansamblį, į kurį susitelkė solistai S. Krylovas, Džeraldas Bidva ir Rusnė Mataitytė. Šiek tiek pašėlusį keturių dalių kūrinio Finalą teko pakartoti ir jis nuskriejo dar linksmiau.

Lietuvos kamerinio orkestro sezono uvertiūra nuskambėjo. Kokios „arijos“ mūsų laukia, ar jos bus panašaus lengvo stiliaus, ar turės daugiau meninės įkrovos, intriguoja išgirsti.