Netikėtas Ravelis

Viliaus KeroĮrašų leidybos kompanija „Toccata Classics“ (Jungtinė Karalystė) specializuojasi publikuoti mažiau garsinamą muziką. Mums gerai pažįstamas ir pats kompanijos steigėjas bei prodiuseris Martinas Andersonas, išleidęs Vlado Jakubėno, Vytauto Bacevičiaus, Jeronimo Kačinsko kompaktinių plokštelių. Tad tarp šios firmos darbų atsiradusi pasaulinio modernizmo klasiko Maurice’o Ravelio pavardė tikrai suintriguoja.

Nepažeisdami savo principų, leidėjai siūlo tam tikrą Ravelio fortepijoninių kūrinių koncepciją: žvilgsnį į praeitį. Keletas plokštelės kūrinių – Ravelio fantazijos ankstesnių epochų stilistikos pagrindu. Tai pjesės „Menuet antique“, „Menuet sur le nom d’Haydn“, „Miroirs“ Nr. 3 „Une barque sur l’océan“, taip pat „Â la manière de... Borodine: Valse“, „Â la manière de... Chabrier: Paraphrase sur un air Gounod“ (Zybelio kupletai iš „Fausto“ – aut. past.).

Didesnę plokštelės dalį sudaro orkestro siuitos „Daphnis et Chloé“ aranžuotė fortepijonui solo. Jos ėmėsi pianistė Indrė Petrauskaitė, norėdama, kad, pasak jos komentarų CD buklete, turėtume daugiau fortepijoninių Ravelio opusų. Bukleto tekstą, išpildydama garsiuosius leidyklos kruopštumo reikalavimus, taip pat parašė atlikėja. Ji smulkiai išaiškina, kaip gimė siuitos aranžuotė: kokiu metodu iš autorinio parengiamojo klavyro ir partitūros nuausta fortepijoninė faktūra, kokiomis jau egzistavusiomis aranžuotėmis pasinaudota. Šios versijos klausantis tai menkiau, tai labiau jaučiamas aranžuotės paprastumas, skambąs tarsi originalo redukavimas pažintiniam tikslui – sužinoti kūrinio dalis, pamatyti kūrinio temas ir kt.

Aranžuotę skambinant pačiai sumanytojai, atlikimas suvokiamas lyg autorinis. Ką jis išryškina? Bendrus Ravelio ir Prokofjevo muzikos dalykus, labiausiai – neoklasicistinį griežtumą. Neoklasicizmo modernumas atsiskleidžia mąstant bendrais bruožais, beveik nedetalizuojant. Energingos vietos skamba prokofjeviškai agresyviai, lyriškos – žaidžiant tempais ir pedalizacija.

Daugiau spalvų atsiranda Ravelio pjesėse. Čia neoklasicizmą pianistė perteikia romantine maniera. Besiliejant minkštai frazuotei, valiūkiškai užklojama praėjusių epochų kalbėsena, kurios vietomis norėtųsi ryškesnės, girdimos per raveliškai skaidrius sentimentus.

Turtingiausiai skamba paskutinis plokštelės opusas – Valsas. Tai kitas po „Bolero“ žinomiausias Ravelio kūrinys. Jis gyvuoja autoriniais orkestro ir fortepijono variantais. I. Petrauskaitė atsiduoda jo puošnumui, paslaptims ir svaiguliui, regis, tai vienas jos mėgstamiausių ir nuolat grojamų opusų.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Londono Karališkosios muzikos akademijos absolventė Indrė Petrauskaitė dabar reziduoja Londone, ją galime girdėti ir Lietuvos scenose. Šią plokštelę ji įrašė Kauno filharmonijoje. Įrašas pasižymi vakarietišku, t.y. tauriu ir išpuoselėtu, garsu – tai puikus Viliaus Kero, Justino Giedraičio ir Aleksandros Kerienės darbas.