7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Svarbiausia yra visuma

Pokalbis su dirigentu Vilmantu Kaliūnu

Rita Nomicaitė
Nr. 8 (1287), 2019-02-22
Muzika
Guilhaume Santana, Vilmantas Kaliūnas ir Lietuvos kamerinis orkestras.D. Matvejevo nuotr.
Guilhaume Santana, Vilmantas Kaliūnas ir Lietuvos kamerinis orkestras.D. Matvejevo nuotr.

Vasario 9-osios vakare LDK Valdovų rūmuose įvyko Lietuvos kamerinio orkestro koncertas „Orkestro ir fagoto metamorfozės“. Skambėjo Onutės Narbutaitės „Was There a Butterfly?“ („Ten buvo drugelis?“), Josepho Haydno Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 2 G-dur transkripcija fagotui, Henri Tomasi Koncertas fagotui ir kameriniam orkestrui bei Richardo Strausso „Metamorfozės“. Vakaro solistas, prancūzų fagotinininkas Guilhaume’as Santana, yra ir Haydno Koncerto transkripcijos sumanytojas. Koncertą parengė dirigentas Vilmantas Kaliūnas. Gerų spūdžių įkvėpti pakalbinome Lietuvoje jau garsėjantį dirigentą.

 

Didžiausią koncerto programos dalį sudarė XX–XXI a. muzika. Kadangi Vilniaus scenose (ne per proginius koncertus) šiuolaikinė muzika skamba itin retai, nuoširdžiai įdomu išsiaiškinti tokios neeilinės programos idėjas ir Jūsų požiūrį.

Manau, kad kiekviename koncerte atliekami kūriniai atneša iššūkius, skatindami palikti komforto zoną ir pajudėti nauja kryptimi. Neatskiriami vienas nuo kito keturi koncerto elementai (kiek apibendrinant) būtų – kompozicija, interpretacija, atlikėjų meistriškumas ir atlikimas bei publikos dėmesys. Visuomet bandau pagal galimybę programą sudaryti taip, kad visi šie elementai gautų stiprų impulsą. Ne paslaptis, kad būtent XX–XXI a. muzika labai dažnai yra didelis muzikantų, solisto meistriškumo ir publikos dėmesio išbandymas. Žinodamas, su kokiais muzikantais teks dirbti, tokiai programai ryžausi. O apie tokį publikos dėmesį ir atvirumą galėjau tik pasvajoti. Bravo visiems klausytojams!

 

Ar dažnai pasitaiko atlikti modernią muziką?

Sakykim, vis dažniau. Vis aukštesnio meistriškumo kolektyvai mane kviečia su jais dirbti, automatiškai atsiranda techninės ir finansinės galimybės atlikti modernią muziką. Pagal galimybę kiekvienoje programoje stengiuosi atlikti bent trumpą modernų kūrinį. Bet mokausi iš dirigentų klaidų, kai, ilgesnį laiką dirigavę tik modernią muziką, jie gavo modernios muzikos dirigento štampą ir jų jau niekas nebekviečia atlikti kitokių kūrinių.

 

Savo kūrybinėje biografijoje minite dirigavęs didžiuosius simfoninius veikalus. Ar galėtumėte keletą paminėti?

Minint keletą, sakyčiau, turėjau garbės diriguoti visas Johanneso Brahmso, beveik visas Ludwigo van Beethoveno, keletą Gustavo Mahlerio, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Antonino Dvořáko, Piotro Čaikovskio ir t.t. simfonijų. Nekalbant apie rečiau grojamus kūrinius.

 

Esate pastatęs Giuseppe’s Verdi „Rigoletą“. Ar Jus traukia operos? O gal manote, kad tai jau mirštąs žanras?

Esu pastatęs „Rigoletą“, „Stebuklingąją fleitą“, dalyvavęs „Bohemos“ pastatyme, dirigavęs ir daugiau operų. Diriguoti operą ar operetę – labai didelis iššūkis, kurį aš pasitaikius galimybei su džiaugsmu priimu. Tai visai kita darbo specifika, ji labai praplečia akiratį. Bandau nepraleisti progos plėsti savo akiratį ir repertuarą.

Operos žanras tikrai niekada nemirs. Kaip viskas keičiasi visatoje, taip keičiasi ir publikos aktyvumas to ar kito žanro atžvilgiu. Svarbu nestovėti vietoje ir nebijoti pokyčių. Žinoma, svarbu pokyčius pritaikyti prie kaitos tempo, nes padarius per drastiškus šuolius atsiras rizika pamesti publiką pakeliui.

 

Dalis atlikėjų rūpinasi atskleisti kūrinį, nemažai matome tokių, kuriems svarbiausia saviraiška. Jums muzikuojant girdžiu darną, kai per savitą menininko pasaulį atveriama kūrinio gyvastis. Įdomu, kaip Jūs pats nusakytumėte savo santykį su kūriniu?

Geras klausimas! Mano filosofijoje muzikantas yra anga, pro kurią prasiskverbusi muzika gali materializuotis šioje mūsų realybėje. Senovės persų poetas yra pasakęs: „Esu aš skylutė fleitoje, per kurią teka Dievo alsavimas.“ Mano filosofijoje muzika ir yra Dievo alsavimas. Jeigu paklausius ar pažvelgus į partitūrą kūrinys man „nepatinka“, iškart žinau vieną dalyką – aš jo nesuprantu! Investavus laiko, kantrybės ir išliekant atviram bei lanksčiam visai paprasta suprasti kiekvieną kūrinį. Tai yra tikrų tikriausia komunikacija. Kaip bendraujant su žmonėmis, taip ir su kūriniu – svarbiausia yra pagarba.

 

Kaip rašė Balys Sruoga, menininkai yra Dievo pasiuntiniai žemėje. Grodamas orkestruose obojumi, studijuodamas dirigavimą, sutikote tokių pasiuntinių dirigentų, tarp kurių – ir Claudio Abbado. Viename interviu jis kukliai teigia esąs tik koordinatorius tarp muzikantų, nes šie težino savo partijas, taigi dirigento darbas yra jas sujungti.

Labai teisinga mintis! Iš tiesų juokaudamas kartais sakau, kad dirigentas – tai tik oro skirstytojas iš kairės į dešinę. Šiandien pratęsčiau maestro Abbado mintį, jog sukoordinavus visus balsus labai svarbu juos sutelkti ir nukreipti viena kryptimi. Mano akyse tai tas pats principas, kai per didinamąjį stiklą tikslingai į vieną tašką sukaupti saulės spinduliai gali įžiebti ugnį.

 

Išgirdau Abbado sakant Berlyno filharmonijos orkestrui: „Nepaisykite manęs, visai nežiūrėkite į mane, o klausykite vienas kito.“

Taip, tai buvo jo svarbiausia frazė. Maestro Abbado turėjo didelę įtaką mano, kaip dirigento, mąstymo formavimuisi. Koks sutapimas, kad būtent apie jį užsimenate! Po mano lankymosi maestro repeticijose Berlyne visgi giliausią įspūdį man paliko trijų savaičių kasdienių repeticijų stebėjimas ir klausymasis Liucernos festivalyje (taip sutapo, kad būtent vasario 9-osios koncerto Vilniuje solistas Giulhaume Santana tuomet buvo fagotų grupės koncertmeisteris). Tuomet klausydamasis Antono Brucknerio 9-osios simfonijos net negalėjau išsivaizduoti, kad šis maestro Abbado koncertas bus paskutinis.... Būtent šiame koncerte pajutau iki tol man nepažįstamą jausmą: anksčiau jausdavau troškimą groti ar diriguoti kartu, o tą vakarą Liucernoje visi kontūrai tarp muzikanto, dirigento, klausytojo, kompozitoriaus išnyko – ir pajutęs tą visumą tapau jos dalimi. Man staiga tapo taip akivaizdu, kad muzikoje visiškai nesvarbu, kokį vaidmenį atliekame, svarbiausia yra visuma. Šis labai stiprus jausmas man išliko iki šios dienos.

 

Lietuviai neblogai žino ir kitus puikius dirigentus, su kuriais Jums teko laimė bendrauti: Christianas Thielemannas, Paavo Järvi, Christophas Eschenbachas. Galbūt paminėtumėte ir daugiau Jums svarbių Mokytojų. Kokie iš jų perimti principiniai dalykai paveikė Jūsų požiūrį į muziką, į profesiją?

Iš tiesų su tokiomis asmenybėmis bendraudamas jaučiausi kaip deganti šakelė, kuri, prinešta prie laužo (tokia mano asociacija su didžiaisiais meistrais), suliepsnoja dar stipriau. Kiekvienas iš jų davė man stiprų impulsą. Prie jau minėtų meistrų pridurčiau dar ir mane inspiravusius susitikimus su Mariu Jansonu, Andriu Nelsonu, Valerijumi Gergievu, Simonu Rattle’u.

Pavyzdžiui, kai Miuncheno operoje norėjau pasikalbėti su Kirillu Petrenka, po repeticijos nusileidau į orkestrinę duobę. Maestro stovėjo prie dirigento pulto ir vis dar lėtai vartė partitūrą, nors visas orkestras ir visi solistai jau buvo išėję. Nenorėdamas jam trukdyti nutariau palaukti prie duobės išėjimo. Slinko minutės, visame teatre užgeso šviesos, aplink viskas nurimo, o Petrenka stovėjo prie savo apšviesto pulto ir lėtai vartė partitūrą maždaug dvi su puse valandos. Aš buvau taip apstulbęs, kad irgi niekur nejudėjau. Toks partitūros studijavimo principas mane labai įkvėpė.

 

Kai kuriuos vadovavimo orkestrui niuansus savaip permąstyti, matyt, skatina ilgametė orkestranto patirtis, lūkesčiai?

Orkestro gyvenimo iš vidaus žinojimas dirigentui yra didelis lobis. Kaip orkestrantas daug metų stebėdamas įvairiausius dirigentus, jų komunikaciją, repeticijų techniką, pagaliau net aprangą, susikroviau didelį žinių bagažą, jos man labai lengvina darbą. Pavyzdžiui, studijuojant partitūrą ir kilus klausimui, kaip geriau būtų kurią vietą padiriguoti, man tereikia užmerkti akis, įsivaizduoti save sėdintį orkestre ir pačiam sau tą vietą diriguojantį – akimirksniu sužinau sprendimą. Tai labai padeda.

 

Esate iš muzikantų ir dailininkų šeimos. Ar kūrybinės idėjos sieja Jus su dailės pasauliu? Gal Jūsų muzikinis mąstymas yra veikiamas tapybinės vaizduotės? To teirautis skatina koncerte pasiektas virpantis polifoniškas skambesys perteikiant Onutės Narbutaitės ir Richardo Strausso tembriškai prisodrintus kūrinius.

Hmm. Niekada apie tai nepagalvojau. O ir išties, repeticijose daug kalbu apie spalvas. Keičiantis harmonijai mano vaizduotėje keičiasi ir spalvos. Onutės Narbutaitės bei Strausso kūriniai iš tiesų labai spalvingi. Harmonija, spalva, nuotaika ir jausmas muzikoje susilieja į vieną visumą. Žymusis mokytojas Jorma Panula sakydavo – ne mosuok lazdele, o piešk! Tai man visada buvo suprantama. O ir pačiam paišyti labai patinka, tik, gaila, tam trūksta laiko.

 

Klausantis Jūsų ir Guilhaume’o Santanos atliekamo Haydno – tokio aristokratiško, grakštaus – džiugino ne mažesnis nei kitų koncerto opusų spalvingumas. Įrašuose, kuriais dalinatės feisbuke, girdime gyvybingai atliekamą Wolfgangą Amadeus Mozartą. Kai kurie muzikantai klasicistus suvokia lyg juodo ir balto kontrastą, yra nemažai sakančiųjų, kad klasikai nežadina fantazijos.

Čia kaip palyginimas su žmogumi, kuriam, kad atsibustų fantazija, būtina išvykti į tolimus kraštus, nes savi namai, sava gatvė ar miestas jau yra praradę visas spalvas. Sugebėjimas į viską pažvelgti naujomis akimis, šimtus kartų praeitoje gatvėje atrasti nematytą smulkmeną, ornamentą, pajusti jaukumo džiaugsmą tūkstantąjį kartą įsitaisant ant tos pačios sofos – šis sugebėjimas labai svarbus visiems, o muzikantams ypač! Klasika yra tiek daug kartų girdėta, tiek kartų atlikta, kad neatvėrus smalsumo ir muzikavimo šią akimirką vidinių vartų gali viską užtemdyti vertinimo, palyginimo ir nuobodulio debesys.

 

Pasirodo, ir tokie kardinalūs perdirbimai, kaip smuiko muzikos – fagotui, gali jaudinti, kai išlaikydamas pirminį stilių groja muzikantas iš Dievo malonės. Jaudinti labiau nei grojant vidutiniškam smuikininkui.

Iš tikrųjų taip. Tas pats kūrinys, atliekamas skirtingais instrumentais, iš esmės pakeičia kūrinio spalvą, bet ne muzikinę mintį. O Guilhaume’ui išlaikyti muzikinę mintį gal net paprasčiau, nes jo pirmasis instrumentas vaikystėje buvo būtent smuikas, tik vėliau jis į rankas paėmė fagotą ir pasiekė tokį meistriškumą. Repertuaras jam pasidarė per ankštas, nenuostabu, kad žvilgsnis nukrypo į vaikystėje grotą smuiko repertuarą.

 

Pereikime prie dabartinių Jūsų bendradarbių temos. Su kokiais kolektyvais Vokietijoje šiuo metu turite tvirtesnius saitus? Ką veikiate, būdamas Karelo Mareko Chichono asistentu?

Netrukus dirbsiu su Hamburgo operos orkestru, po to esu pakviestas pas Vupertalio bei Frankfuro prie Oderio simfoninius orkestrus. Iki vasaros dar spėsiu padiriguoti Sankt Peterburge ir Šri Lankoje. Kalendoriuje mažai laisvų dienų – tai mane labai džiugina. Maestro Chichonui išsikrausčius į Gran Kanariją, gaila, matomės vis rečiau. Būdamas jo asistentu išmokau labai daug būtent operos repertuaro ir akompanavimo technikos subtilybių.

 

Esate kviečiamas koncertuoti naujutėlaitėje Elbės filharmonijoje.

Po pernai metų premjeros man labai patiko ši salė ir nuostabu, kad buvau iškart pakviestas diriguoti dar kartą. Labai džiaugiuosi, kad vėl diriguosiu šioje nuostabioje filharmonijoje vasario ir birželio mėnesiais.

 

Vartydami Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų planus, Jūsų pavardę matome vis dažniau, turite įsipareigojimų ir Kauno filharmonijai.

Esu Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas. Dėkoju orkestro vadovui Algimantui Treikauskui už pasitikėjimą suteikiant šias pareigas. Labai džiaugiuosi Lietuvos nacionalinės filharmonijos kvietimais diriguoti. Taip smagu vėl būti gimtinėje!

 

Dėkoju už pokalbį, iki greitų susitikimų.

 

Kalbino ir parengė Rita Nomicaitė
 

 

Guilhaume Santana, Vilmantas Kaliūnas ir Lietuvos kamerinis orkestras.D. Matvejevo nuotr.
Guilhaume Santana, Vilmantas Kaliūnas ir Lietuvos kamerinis orkestras.D. Matvejevo nuotr.
Vilmantas Kaliūnas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Vilmantas Kaliūnas ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Guilhaume Santana. D. Matvejevo nuotr.
Guilhaume Santana. D. Matvejevo nuotr.
Vilmantas Kaliūnas. D. Matvejevo nuotr.
Vilmantas Kaliūnas. D. Matvejevo nuotr.
Vilmantas Kaliūnas. D. Matvejevo nuotr.
Vilmantas Kaliūnas. D. Matvejevo nuotr.
Guilhaume Santana, Vilmantas Kaliūnas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Guilhaume Santana, Vilmantas Kaliūnas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.