7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Užmiršti ir atrasti Vlado Jakubėno kūriniai

Iš muzikos istorijos archyvų

Rita Nomicaitė
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Muzika
Vladas Jakubėnas. LMIC nuotr.
Vladas Jakubėnas. LMIC nuotr.

Lietuvos rankraščių saugyklose pastebėtas pluoštas Vlado Jakubėno kūrinių, laikytų dingusiais, ir net  tokių, kurie nėra  patekę į kūrybos sąrašus. Pastarieji opusai nesuregistruoti, matyt, todėl, kad suvestinės rengtos remiantis JAV turimais archyvais. Pirmąjį sąrašą turbūt paskelbė Čikagos konservatorijos studentas dainininkas Ignas Malčius, magistro darbo dalį paskyręs Jakubėno kūrybai apžvelgti ir, kas ypač svarbu, konsultavęsis su kompozitoriumi; išlikęs darbo variantas su Jakubėno taisymais ranka ant Malčiaus mašinraščio (1969; už darbo kopiją dėkoju prof. Vytautui Landsbergiui). Išsamiausią Jakubėno kūrinių sąrašą parengė Loreta Tamulytė-Venclauskienė. Sąvadas paskelbtas jos sudarytoje knygoje „Vladas Jakubėnas. Straipsniai ir recenzijos“ (p. 34–47). Internetu duomenis teikia Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras (www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/jakubenas/).

 

Pagal šiandieninę informaciją, Kauno ir Vilniaus archyvuose saugoma 16 užmirštų įvairaus žanro Jakubėno veikalų (už medžiagą iš Kauno dėkoju Kristinai Mikuličiūtei-Vaitkūnienei). Šiame straipsnyje aptariami tinkamai atlikti didesni opusai, neminimos apmestos kūrinių pradžios, pavyzdžiui, Preliudo fortepijonui ar vargonams, skirto Viktorui Kuprevičiui, fragmentas, dviejų žygio dainų eskizai ir kt. Pabaigtieji opusai užfiksuoti kompozitoriaus rankraščiais, daugiausia – įskaitomais švarraščiais. Kai kuriuose iš jų kita spalva brūkštelėtos atlikimo pastabos, tad dabar laukia mėginimai atsekti kūrinių skambėjimo istorijas, o būsimus naujus atlikėjus kviestume tomis pastabomis pasinaudoti. Interpretacijos viziją dinamikos ir tempo niuansų nuorodomis patikslino ir pats autorius.

 

„Lydėdami gęstančią žarą, vėlai / Pakilo į dangų margi sakalai. / Paniekinę žemės vylingus sapnus, / Padangėje ištiesė savo sparnus“, – pasirodo, pagal Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Margi sakalai“ Vladas Jakubėnas parašė dainą „Sakalai“ baritonui ir fortepijonui. Putino eilės Jakubėnui turėjo ypatingos reikšmės, pagal jas kompozitorius sukūrė gražiausius savo chorinius veikalus „Kėlėsi laisvė“, „Vai eičiau aš, eičiau“, kantatą „Mano pasaulis“. Nuostabi yra ir daina „Sakalai“: faktūra polifonizuota, fortepijono partija kaip lygiavertis partneris kontrapunktuoja balsui, o jam tylint galybės jausmą kuria plačiai išdėstytais akordais. Tonacija, kaip daugumos Jakubėno kūrinių, nepastovi, atramos tonas – cis; balso diapazonas cis–fis1.

 

„Piemenaitė“ koloratūriniam sopranui ir fortepijonui, Tyrų Dukters žodžiais, sukurta 1924-aisiais. Tais metais Jakubėnas pradėjo mokytis Latvijos konservatorijoje, tačiau šios naiviai liūdnos dainužės atsiradimo aplinkybės nėra aiškios.

 

Dainos „Ar bus tai?“, op. 1 Nr. 2, natose kamputyje pieštuku užrašyta – „J. Dvarionaitė“. Tai operos solistės pavardė. Toli nenuklysdami nuo straipsnio temos, prisiminkime ją paties kompozitoriaus paminėtais faktais Balio Dvariono nekrologe: „Ne tik Balys, bet ir daugelis jo seserų ir brolių studijavo muziką ir vėliau Lietuvoje (kai kurie Latvijoje) užėmė įvairias muzikines tarnybas. Negalėdamas jų visų nei atminti, nei pažinti, paminėsiu tik vieną, Kauno operos artistę Juliją Dvarionaitę-Montvydienę, kuri nuo 1921 m. turtino mūsų operos personalą maloniu, gerai valdomu, nors ne per stipriausiu balsu (lyrinė koloratūra). Vėliau, netekusi balso, ji, būdama gera pianistė, perėjo į akompaniatorės darbą“ (Draugas, 1972 09 30). Užrašyta ta pati pavardė intriguoja ir dainos „Prie jūros“, op. 1 Nr. 3, natose (1928 01 05, Biržai).

 

„Sakyk tu man, šviesi saulute, / sakyk tu man, baltasis debesėli, / ar bus tai, šviesus kad man pasaulis būtų“, – klausimo intonacijomis svarsto kūrinėlis „Ar bus tai?“ (žodžių autoriaus pavardė kompozitoriaus paslėpta žvaigždutėmis). Todėl dainelė primena Sigito Gedos ir Lino Paulauskio vokalinį-instrumentinį koliažą „Ar būna pasaulyje taip?“, tarsi kokia jo ankstyva naivi versija. Jakubėnui studijuojant Rygos konservatorijos paskutiniame kurse atsiradęs opusas „Prie jūros“ – brandus ir originalus. Jį galima pavadinti noktiurnu. Biržietis poetas Pranas Lembertas, pasirašydavęs slapyvardžiu Lemberis, eilėmis perteikia vakaro šventą tylą, skambesys paslaptį ir ramybę skleidžia Andante tranquillo tekančiais, tyliais garsais (stipriausi – piano). Balso partijos paprastumą kompensuoja prašmatnūs ilgi fortepijono intarpai. Manyčiau, kad ši daina – mūsų muzikos lobyno deimančiukas.

 

Žaisminga švelni trumputė „Idilija“ (regis, tenorui) Tyrų Dukters ž. tiktų bisui, ko taip trūksta lietuviškame repertuare. Tempo ir charakterio nuoroda Andantino pastorale atveria jaunuolio svajas: „Pasiėmęs sau vamzdelį / Aš išeisiu į pievelę / Tarp žolelių tarp gėlių / Pakvėpuoti vėjeliu. / Pasiskynęs sau žiedelių / Aš pašvilpinsiu dainelę / Mergužėlė tuoj atbėgs / Ir tyčiomis pasislėps / O aš tyliai nejučioms / Pabučiuosiu paslapčioms.“

 

Jau žinome Jakubėno dainos „Oi rūta, rūtele“ (liaudies ž.) versiją (meco)sopranui ir fortepijonui, tačiau aptikta ir redakcija balsui su simfoniniu orkestru. Turime visą natų komplektą – partitūrą, klavyrą, balsus. Partitūroje pastebėjus dirigentiškus pasitikslinimus ir pirmojo atlikimo datą (1933 m. lapkričio 6 d.), akimirksniu pavyko atsiversti Jono Bendoriaus parašytą koncerto recenziją. Paaiškėjo ne tik kad veikalą dirigavo pats vos prieš metus Berlyno aukštosios muzikos mokyklos diplomą gavęs kompozitorius, bet ir keistas koncerto pobūdis, kai Jakubėnui buvo leista įsiterpti į kito dirigento, Stasio Šimkaus, koncertą. „Dideliu susidomėjimu sekėme V. Jakubėno dvi orkestrui pritariant solo dainas, – rašo Jonas Bendorius. – Be abejo, Jakubėnas nesiekia dirigento garbės ir čia jo pasirodymą galima pateisinti jaunuoliška drąsa ir noru pačiam savo kūrinius diriguoti. V. Jakubėnas kaipo kompozitorius jau seniau gerai užsirekomendavo ir čia jį galima pasveikinti kaipo rimtą kūrėją. Pirmoji daina „Ar vėjai pūtė“ stiliaus ir nuotaikos atžvilgiu aiški ir vykusi. Antroji daina „Oi rūta, rūtele“ mažiau man patiko. Orkestro pritarimas, nepaisant didelės autoriaus instrumentacinės technikos, yra vietomis sunkus. Jei tai pirmos autoriaus dainos su orkestro pritarimu, tai, reikia tikėtis, susilauksime iš jo ateityje daugiau ir vertingesnių šioje srityje kūrinių. Dainas dainavo V. Jonuškaitė-Zaunienė. Dainininkė žinoma kaipo gera solo dainų interpretatorė. Ir čia ji mokėjo į dainų stilių įsigilinti ir tinkamai iškelti karakteringus muzikos momentus. Muzikalumas ir karakteringas balsas padėjo jai savo uždavinį atlikti visai gerai“ („Lietuvos filharmonijos simfoninis koncertas“, Lietuvos aidas, 1933 11 08).

 

Iškilmingame Latvijos konservatorijos diplomantų koncerte konservatorijos salėje Jakubėnas skambino savo Sonatą es-moll ir, kaip visada studijų metais, sulaukė latvių kritikų, tarp jų net savo kompozicijos profesoriaus Jāzepo Vītolio, kuris irgi buvo autoritetingas publicistas, gražių žodžių. Tuo smagiau, kad galime nutrinti žymą „prarasta“, įspaustą ties Sonata visuose Jakubėno kūrinių sąvaduose. Vilniuje turime dvi baigtas Sonatos dalis ir dominantėje prieš pabaigą nutrūkusį Finalą Allegro molto. Pirmoji dalis Lento. Allegro non troppo yra ilga, primena fantaziją, grindžiamą sonatinio konflikto, traktuojamo audringomis emocijomis, virtuoziška faktūra. Keičiasi tempai, tonacijos, registrai, nerimsta garsų trukmė ir pan. Intermezzo. Adagio – lyrinis kontrastas, atokvėpis tarp veržlių dalių. Greičiausiai Jakubėnas, greta kompozicijos lankęs fortepijono klasę, Sonatą rašė sau. Jānis Zālītis, atsiliepdamas apie koncertą, Sonatą apibūdino esant poetiniu kūriniu, liudijančiu „turtingą emocijomis artisto asmenybę“. Pabrėžiu – pirmos dvi Sonatos dalys, kartu ar atskirai, visiškai tinkamos groti, tam pritaikytas ir natų rankraščio pavidalas.

 

Zālīčio įžvalgą citavau iš latvių muzikologo Janio Osio Lietuvos valstybinėje konservatorijoje apginto diplominio darbo „Lietuvių muzikinis gyvenimas Rygoje 1920–1940“. Kitos Zālīčio recenzijos fragmente galbūt randame paminėtą Jakubėno neoklasikine maniera sumąstytą senovinių šokių siuitą (žanro pavadinimas mano – R. N.). Vilniaus rankraštynuose saugomos viena po kitos užrašytos pjesės Preliudas. Allegro [in g], Menuetas [in g], Menuetas su Trio [in g], Gavotas su Trio. Allegro assai [prie rakto 2 diezai, beveik atonalus], pirmasis Sarabandos periodas. Nežinia, kokius kitus Jakubėno kūrinėlius rečitalyje Rygoje galėjo skambinti Balys Dvarionas 1928 m. gruodžio 20-ąją. „Tariame jam [Dvarionui – R. N.] nuoširdų ačiū už programą – labiausiai už jos antrąją dalį, kuri buvo skirta vien lietuvių autoriams Čiurlioniui, Jakubėnui ir Gruodžiui, – rašo Zālītis. – Jauniausias šioje trijulėje – Jakubėnas. Eilėje mažos formos kūrinių stebėjome jo jautrų talentą, kuriam nereikia ieškoti muzikinių minčių, nes jos atsiranda pačios savaime, šypsančios, įkvepiančios. Jakubėnas ieško naujų kelių lietuvių muzikoje, naujų perspektyvų.“

 

Ne mažiau svarbių atradimų sušvito kvarteto žanro aruode. Vienas tokių – Preliudo ir trilypės fugos styginiams, kuriuos iš užmaršties prikėlė Donatas Katkus ir Šv. Kristoforo orkestras, variantas kvartetui (išsaugota visa partitūra). Katkaus atkurtoje versijoje kontrabosai dubliuoja violončeles. Bet dar įdomesnis istorinis atvartas – Kvarteto, op. 4, a-moll trečioji, finalinė dalis (Allegro scherzando), laikyta pražuvusia. Tiesa, čia ne viskas paprasta: šiame partitūros egzemplioriuje trūksta kelių pabaigos taktų, ką atsekame pagal byloje laikomą pilną alto partiją, iš kurios tikrai buvo griežta (kitų partijų nėra)! Partitūros baigiamojoje padaloje eskizai pasižymėti 10-yje taktų, pora – pilnai užrašytų, o du paskutiniai, ramybę suteikią, taktai užfiksuoti tik alto balsu. Deja, Vlado Jakubėno draugija paskubėjo išleisti Kvarteto natas be baigiamosios dalies. Mūsų kultūrinio gyvenimo pobūdis lemia, kad dviejų taktų pritrūksta daugeliui darbų...

Vladas Jakubėnas. LMIC nuotr.
Vladas Jakubėnas. LMIC nuotr.
Vlado Jakubėno rankraštis
Vlado Jakubėno rankraštis