Naujo etapo link

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Čiurliono kvartetas – Jonas Tankevičius (smuikas), Darius Dikšaitis (smuikas), Gediminas Dačinskas (altas), Glebas Pyšniakas (violončelė) – mini kūrybinį 50-mečio jubiliejų. Kvarteto kelią tiesti pradėjo Rimantas Šiugždinis, Saulius Kiškis, Aloyzas Grižas, Saulius Lipčius. Per tą laiką pasikeitė visi ansamblio artistai, jų likimai buvo negailestingi, ir tik Saulius Lipčius scenoje atlaikė tą laimės (ir netekčių) 50-metį. Jau nuo pavasario kvartetas turi kitą violončelininką, minėtąjį G. Pyšniaką, o ilgiausiai dabartiniame kvartete griežia primarijus Jonas Tankevičius, ansamblin pakviestas Rimanto Šiugždinio laikais.

Tad Čiurlionio kvarteto jubiliejinis vakaras filharmonijos Didžiojoje salėje simbolizavo nesustojančią tėkmę. Koncerto pirmoje dalyje skambėjo styginių kvintetas – kūrinys su dviem violončelėmis, kuriomis, sėdėdami šalia, griežė S. Lipčius ir G. Pyšniakas. Taip, perduodamas savo pultą jaunajam kolegai, S. Lipčius beveik atsisveikino su sceniniu gyvenimu. Kulminacinei būsenai perteikti ansamblis pasirinko menininko gyvenimo istoriją apibendrinantį, dieviškai gražų ir taip pat sudėtingą Franzo Schuberto Kvintetą C-dur, D. 956, parašytą 1828 metais. Kontrastinės ir tolydinės dramaturgijos lydinys, kai emocijos tai netikėtai besikeisdamos „šokinėja“, tai nuosekliai liejasi iki kulminacinės akimirkos; audinys su melodijos variantais keliose partijose vienu metu ir atliepiančiais motyvėliais kitose partijose; intensyvi širdį iki kraujo praplėšianti harmonija; Adagio dalis, kurios skelbiama susitaikymo išmintis tiktų klausytis ir baigiant žemišką kelionę; desperatiško šokio ir filosofiškos lyrikos su nuostabia melodija finalas Più allegro – visa tai net ne tarsi simfonija penkiems styginiams, o beveik kamerinė instrumentinė penkių veikėjų opera. Joje paryškintus vaidmenis atlieka violončelės – tą vakarą ansambliečių rūpesčiu jos buvo pabrėžtos itin atidžiai.

Spalvų kiek pritrūko klausantis Bohuslavo Martinů Fortepijoninio kvinteto Nr. 2 (1944). Kaip savo laiku Schuberto Kvintetas, taip ir šis kūrinys yra kupinas ateities meno nuojautų. Martinů Kvintetas turi daug sraunios energijos, kuri pranašauja amerikietiškąjį minimalizmą. Taip pat gausu džiazo stiliaus minimalių motyvėlių, klajojančių per instrumentus tarsi raibuliuojančios įvairiaspalvės šviesos ir atspindžiai, bei akivaizdžiai džiaziškų ritmo žaismių. Pavadinčiau tai miesto romantika, nes nuolatinis muzikos judėjimas, nors sukuria nerimstančio didmiesčio vaizdą, yra jausmingas, o lėtoji dalis kiek vienaplanė, kai per amžiną lėkimą vidaus pasaulin pasinerti nespėjama. Fortepijono partiją skambinęs Petras Geniušas kvartetą užkrėtė savuoju artistiškumu. Manau, grodami šį simpatišką Kvintetą dar ne kartą, visi kartu geriau nugludins vaizdingos muzikos atspalvius.  

Nors kadaise Čiurlionio kvartetas yra pagrojęs visus Bélos Bartóko kvartetus, o pastaraisiais metais atranda „spalvotų akmenėlių“ ir „deimančiukų“ iš įvairių epochų ir stilių, gal pradėdamas naują etapą savo repertuarą nuo XIX amžiaus dar labiau praplėstų į abi puses?