Šmaikštūs baroko klasteriai

Kovo 11-osios išvakarėse (kovo 10 d.) LDK valdovų rūmų Renesansinėje menėje įvyko koncertas tarsi su smagiomis politikos ir kultūros sąsajomis. Pasaulio klasikos apsuptų esto bei latvio kūrinių programą sumanė ir su Lietuvos kameriniu orkestru atliko gana jaunas (netrukus sulauksiantis 40-ies metų) smuikininkas ir dirigentas Hugo Ticciati. Jis gimė Jungtinėje Karalystėje, gyvena Švedijoje, koncertuoja didžiosiose Europos ir JAV salėse. Atlikėjas nuolat skiria dėmesio mūsų kraštų kompozitoriams – bendradarbiauja su Arvo Pärtu, Erkki-Svenu Tüüru, Pēteriu Vasku ir kitais. Svarbiausia – mumis domisi savo toną turintis smuikininkas, subtilus muzikantas.

Koncertą pradėjo Johanno Sebastiano Bacho Brandenburgo koncertas Nr. 3 G-dur vien styginiams. Šis koncertas neturi solistų, ansambliui vadovaujantis muzikantas atlieka primarijaus funkcijas. Linksmuolis H. Ticciati uždavė greitą tempą, tad motoriško judėjimo kontrapunktai nuskambėjo kiek mechaniškai, stengiantis vieniems nuo kitų neatsilikti, ypač finale. Vietoj klavesino kadencijos, tarp dviejų Allegro, pasigirdo viso orkestro klasteris – vėliau paaiškės jo neatsitiktinis vaidmuo koncerto programoje.

P. Vasko braižo sekėjo Arturo Maskato Concerto grosso smuikui, violončelei, styginiams ir mušamiesiems puikiai skambėjo dėl atlikėjų, o solo violončele griežė svečias iš Vokietijos Julianas Arpas, H. Ticciati kamerinio ansamblio bičiulis. Po pertraukos sklendžiant pjesei „Fratres“ (smuikui, styginiams ir mušamiesiems) įsitikinome, kad opuso autorius A. Pärtas ne veltui gėrisi H. Ticciati interpretacijos gelme. Attaca būdu barokinį pokalbį perėmęs Bacho Adagio (iš Koncerto smuikui ir styginiams E-dur) pratęsė didingo liūdesio būseną. Tik mūsų publikai, ko gero, buvo mažiau įprasta, kad diriguojantis solo partijos atlikėjas negožia orkestro, groja bendrame audinyje švelniu garsu lygiai su visais.

Ryškesnį artistinį sąmojį pajutome skambant temperamentingam Antonio Vivaldi Koncertui styginiams d-moll. O Bacho ir Vivaldi kūriniai taip pat buvo sujungti, tačiau jau ne liuftpauze, bet išradingesniu pokštu: dar vienas orkestro klasteris glissando būdu „užčiuožė“ pustoniu aukštyn nuo Bacho koncerto tonacijos cis-moll į Vivaldi opuso tonaciją d-moll ir neskubriai lyg žiedas išsiskleidė į trigarsį. Subtilus H. Ticciati, kaip dirigento, humoro jausmas nuspalvino ir Igorio Stravinskio Concerto in D, tarsi operetę. Nors programos kompozicijoje ji kiek priminė bisą, žavus koncertas įžiebė norą išgirsti ir tikrą pakartojimą ar tęsinį.

Koncertą Nacionalinė filharmonija organizavo su LDK valdovų rūmų muziejaus rengiamu V tarptautiniu Marco Scacchi senosios muzikos festivaliu.