Dėmesio centre – Paganini

Nacionalinė filharmonija ir jos gerbėjai 79-ąjį sezoną pradėjo gyvendami laukimo nuotaikomis. Vienas nerimo aspektas – koncertų „namai“. Kad ir kokia svarbi bei puošni būtų LDK Valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė, turinti pulką savo publikos, akustinės jos savybės kankinamai kelia garsams pritaikytos erdvės ilgesį, juoba intensyvesnį artėjant sugrįžtuvėms į atnaujintą filharmonijos salę.

Kitoks prieššventinis jaudulys – pasirengimas 80-ajam sezonui. Tai gali būti proga pagerbti Nacionalinės filharmonijos ištakas, tiksliau, 1928–1934 m. Kaune gyvavusią Lietuvos filharmonijos draugiją. Ši pusiau privati organizacija, kurios veiklą rėmė valstybė, rengė simfoninės ir kamerinės muzikos koncertus bei kvietė užsienio dirigentus. „Draugijos tikslas: suburti kuo plačiausius visuomenės sluoksnius, padaryti simfoninę ir kamerinę muziką gyvu visuomenės reikalu ir tuo būdu kelti Lietuvos muzikos meną“, – 1933 m. „Lietuvos aide“ skelbė draugijos sekretoriumi tapęs Vladas Jakubėnas. Pirmasis Lietuvos filharmonijos draugijos simfoninis koncertas įvyko 1928 metais. Lakonišką, bet vaizdingą atsiliepimą apie jį paliko puikus recenzentas kun. Vincas Mykolaitis; jo nuovoką įrodo kad ir Vytauto Bacevičiaus talentų išaukštinimas, vos šiam prisistačius visuomenei. Apie minimą Filharmonijos draugijos vakarą Vincas Mykolaitis rašo: „Spalio 30 d. suruošė pirmąjį simfonijos koncertą naujai įsikūrusi Lietuvos filharmonijos draugija. [...] Koncertas savo iškilmingumu turėjo didelės šventės pobūdžio. Koncerte pilnut pilnutėlis teatras publikos – retas atsitikimas. Prakalbos ir sveikinimai. Šį pirmą koncertą dirigavo suomių muzikas R.[Robertas] Kajanus, jau senas, tad ir prityręs dirigentas. Vis dėlto meniškoji koncerto pusė neprilygo išviršiniam jo iškilmingumui. Galbūt kad Filharmonijos orkestras (papildytas Operos orkestras) ne visai buvo klusnus dirigento batutai, galbūt kad ir programa buvo kiek per sunki. Beethoveno Es-dur simfonija atrodė pilkoka, nors Wagnerio „Tristano ir Izoldės“ nuotrupa ir Berliozo uvertiūra iš „Le Carnaval romain“ buvo atlikta labai gražiai“ (cit. iš: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, T. 9: Literatūros kritika. Meno kultūra; sud. V. Zaborskaitė; 1989, p. 452).

O kol kas besvarstydami, ar 1940 m. Lietuvos filharmonija buvo įkurta, ar vis dėlto atkurta, paminėkime 2019–2020 m. sezono pradžios „fanfaras“. Šiuo iškilmingu žodžiu galima perteikti energijos viesulą, nuskriejusį Lietuvos kamerinio orkestro bei jo meno vadovo, smuikininko ir dirigento Sergejaus Krylovo koncerte rugsėjo 28-osios vakarą Valdovų rūmuose. Koncerto programą sudarė Algirdo Martinaičio, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Nicolò Paganini kūriniai.

Stipriausiu solisto S. Krylovo ir publikos dėmesio magnetu tapo visą antrą koncerto dalį apėmęs Paganini Koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui Nr. 1 D-dur (versiją styginių orkestrui parengė S. Krylovo bičiulis aranžuotojas Aleksandas Strelnikovas iš Maskvos). Vakaro liepsnelę įžiebė Franzo Schuberto bei Gioacchino Rossini stiliumi persisunkusi linksma, elegantiška muzikėlė su šviesios lyrikos akimirkomis. Bet svarbiausia čia – techniškai virtuozinė smuiko solo partija. Vedamas ugningo temperamento, S. Krylovas retkarčiais net užsimiršdavo vadovaująs orkestrui ir trumpam palikdavo jį „pievose“ tarsi Kazio Binkio „Vėjavaikis“ pavasarį („Lik, pavasari, tarp pievų“). Improvizacinei emocijai įsiplieskus nuskambėjo ir solisto kadencija pirmoje Koncerto dalyje (Allegro maestoso). Kad Paganini yra vienas sėkmingiausių S. Krylovo autorių, kad jo kūriniais besimėgaudamas smuikininkas natūraliai atsiskleidžia, patvirtino ir du kaprisai, atlikti ovacijomis publikai išsireikalavus. Pirmam bisui sulaukėme itin trapiai perteikto žymiojo Kapriso a-moll (variacijų formos), o vakarą pabaigė staigmena – šmaikšti vieno iš kaprisų versija solo smuikui ir styginių orkestrui.

Skambant Mozarto Simfonijai Nr. 29 A-dur, gražiai nuteikė atlikėjų išgirstos melodinių motyvų viršūnės. Paprastai muzikantai jas tiesiog pralekia, tuose vingiuose neįžvelgdami mocartiško teatriškumo įkrovų. Tačiau gausiau atvertų vidinio teatro paslapčių galėtume tikėtis frazių sintaksėje. Bėdų šįkart kilo dėl orkestro ansambliškumo pajautos.

Koncertą pradėjo Martinaičio pjesė „Rojaus paukščiai“. Pirminis, 1981 m., kūrinio sumanymas alsuoja avangardu – pjesė parašyta elektrinei violončelei ir fonogramai, kurioje erdviai ataidi „gyvos“ violončelės virpesiai. Koncerte girdėjome prieš porą metų atsiradusią kūrinio versiją styginiams, sielą gaivinančią puošniais melodiniais motyvais, mistiška indiškų ragų ritmika ir bendru romantišku emocingumu. Iš spalvingų ornamentų nuaustas žavesio persmelktas opusas, regis, skirtas išpopuliarėti koncertinėje scenoje. Įdomu, kad koncerto dirigentas S. Krylovas pasiūlė kitokią pjesės interpretaciją, akcentavusią kraštutinę judrios muzikos ekspresiją, jausmingumui įkaitus iki pakylėto dramatizmo. Taip audringai įsiveržėme į naująjį koncertinį „posmą“.