Autorius: Rita Nomicaitė

Rita Nomicaitė

Vilniaus festivalio koncertas „Abi vandenyno pusės. Lietuvių išeivių kamerinė muzika“

Džiugina Nacionalinės filharmonijos darbai atkurtos Lietuvos Respublikos 100-mečiui. Didžiosios jų dalies – prisistatymų užsienyje – nespėjame net susekti, o Vilniuje galėjome girdėti ne vieną koncertą su Baltijos valstybių autorių kūriniais bei atlikėjais, su užsieniečiams (ir lietuviams) užsakytais lietuviškos tematikos opusais. Birželio 7 d. filharmonija surengė lietuvių muzikos vakarą deginančia idėja – „Abi vandenyno pusės. Lietuvių išeivių kamerinė muzika“. Koncerto programą sudarė pianistas bei muzikologas Gabrielius Alekna ir muzikologas Linas Paulauskis.

Rita Nomicaitė

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Georgo Marko ir Martos Sudrabos koncerto įspūdžiai

Balandžio 28 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo nuspalvintas kilnios austriškos kultūros – stilistiniu lankstumu garsėjantį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą taip įkvėpė scenos partneriai užsienio svečiai. Dirigentas – Austrijoje gimęs ir gyvenantis Georgas Markas, jau daugelį metų atvykstantis muzikuoti su šiuo ir Lietuvos kameriniu orkestrais (kaip retas kuris užsienietis, tarp bendradarbių – Bergeno, Slovakijos, Reino krašto, Sankt Peterburgo valstybinių orkestrų, Maskvos Čaikovskio simfoninio orkestro ir kolektyvų Pietų Amerikoje bei Tolimuosiuose Rytuose – savo biografijoje mini ir Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą). Austrijoje tobulinosi, o šiuo metu Vienos filharmonijos orkestre groja Latvijos violončelininkė Marta Sudraba, buvusi ansamblio „Kremerata Baltica“ muzikantė.

M. Sudraba su orkestro styginiais, diriguojant G. Markui, atliko Pēterio Vasko Koncertą violončelei ir styginiams Nr. 2 „Klātbūtne“ („Būtis“). Tai trijų dalių romantizmo mastelių kūrinys su vaskiškai plačia amplitude banguojančiais judėjimo greičiais ir garsų intensyvumu. Veikalas baigiamas epizodu, tarsi coda, anot kompozitoriaus, lopšine, kur solistė grieždama ima niūniuoti kitą melodiją nei instrumento. „Niekas nesibaigia, pabaiga yra nauja pradžia“, – filharmonijos parengtame anonse girdime komentuojantį autorių. Iki šiol girdėtų atlikėjų interpretacijos grindžiamos patetine kūrinio puse, pasitelkiant perspaustą, įtemptą garsą bei neramią frazuotę. Tad, rengiantis opusą klausytis šįkart, intrigavo, ar vėl nesusidursime su „raudojimu“ bei desperatišku blaškymusi. Ir herojų apverkiančia lopšine.

Rita Nomicaitė

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir smuikininkės Rusnės Mataitytės koncertas „Vien tik Haydnas“

Pilnoje Šv. Kotrynos bažnyčios salėje vasario 8 d. įvyko koncertas, kuriame tik vieno, XVIII a. rašiusio kompozitoriaus kūrinius grojo ne gastrolieriai, o tarp mūsų gyvenantis muzikantų elitas. Ir grojo net ne daugumos mėgstamo baroko, o klasicizmo epochos muziką. Ironizuoju, nes kultūros šventę sukūrė reklaminių bruožų neturėjęs koncertas. Net neskelbdamas intencijų pagerbti Lietuvos Respublikos 100-metį, tą padarė netgi geriau už kai kuriuos į tai pretendavusius, dėmesį sutelkusius į kultūrinės komercijos sandorius. Nes aptariamasis vakaras mintis kreipė išimtinai dvasios link, ją nuraminant ir nuskaidrinant, galiausiai žvalinant ir džiuginant. Laisvės jausmo simboliu tapo Josepho Haydno muzika.

Rita Nomicaitė

Mintys po Baltijos valstybių atkūrimo 100-mečiui skirto koncerto su Lietuvos kameriniu orkestru, Estijos vyrų choru ir solistais

Nacionalinėje filharmonijoje įvykusio koncerto „Baltijos laisvė“ dvasia perteikė jo pavadinime užkoduotą jausmą. Baltijos valstybių atkūrimo 100-mečiui skirtas vakaras sausio 27-ąją buvo taurus, pakilus, energingas ir kartu – moderniškas. Kaip akcentuoja ir kai kurie mūsų politikai – švenčiame modernios valstybės 100-metį. Koncerto programą sudarė XXI a. parašyti opusai, o jų interpretacijos taip pat kalbėjo šiuolaikiškai.

Rita Nomicaitė

Fortepijoninio trio dvidešimtmečio koncertai

Tarsi nuolatos būtų švenčiama mūsų laisvė – šį jausmą sukelia dažnai pasiekiančios žinios, kad iš širdies polėkio susibūrę atlikėjų ansambliai jau mini savo sukaktis. Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – sulaukė džiaugsmų ir darbų 20-mečio. Kuo dar, be atpažįstamo skambesio, pasižymi „Kaskadų“ srovės?

Rita Nomicaitė

Lietuvos ir Austrijos draugija vieną lapkričio vakarą surengė Austrijos Respublikos nacionalinės dienos šventę. „Gražiai prisiminti ir paminėti vieniems kitus“, – sakė svečias, LR seimo narys Egidijus Vareikis. Minėjimas vyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje ir buvo sukomponuotas tarsi koncerto programa, iš keleto segmentų.

Rita Nomicaitė

Mintys dar kartą apsilankius Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“

„Don Karlas“ – draminis trileris ar muzikinis spektaklis? Diskusijos dėl dabartinės operos versijos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nerimsta. Prieštaraujantieji vis nesutaria, nors režisieriaus Günterio Krämerio varianto premjera įvyko prieš pusantrų metų.

Rita Nomicaitė

Mintys po pirmojo sezono simfoninės muzikos koncerto

Nacionalinė filharmonija koncertų sezoną pradėjo iškilmingai. Prie įėjimo ilgoje eilėje išsirikiavusi pasitempusi publika turėjo pereiti tamsiai raudoną taką, tą šventinį šurmulį stebėjo fotografas, koncerte apsilankė nemažai filharmonijos rėmėjų, LR Seimo ir Vyriausybės narių bei kitų garbių svečių, tarp jų sukinėjosi kolegialių nacionalinių institucijų bei autoritetingų privačių įstaigų vadovybė. Tačiau to nebūtume pastebėję, jei šventės nebūtų sukūrę žvaliai, ryškiai skambėjęs Nacionalinis simfoninis orkestras bei vis solidesniu tampantis jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas.

Rita Nomicaitė

Vilniaus festivalyje – Vakarų Vokietijos radijo orkestras

Birželį gastroliuodamas Baltijos šalyse, 14 d. Vilniuje pasirodė Westdeutscher Rundfunk (WDR) simfoninis orkestras. 1947 m. Kelne įkurtas orkestras grojo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koncertams teatras scenoje įrengė akustinę kriauklę, taigi publiką garso jėga pasiekė, nors sėdintiems paskutinėse parterio eilėse norėjosi dar stipresnio skambesio.

Būta visapusiškai klasikinio vakaro. Pirmiausia – programa: Ludwigo van Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, op. 84, Antoníno Dvořáko Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104, ir Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90. Girdėjome interpretacijas, išaugusias Centrinės Europos tradicijose, garantuojančiose šias estetines kryptis ir jų prabangų stabilumą; pagarbą atliekamai muzikai, profesionalumui bei simfonizmui, kai orkestro audinys yra tvirtas, tad be baimės, jog sutrūkinės, laisvai teka, visiems garsams nuosekliai jungiantis tarpusavyje ir per laiko nuotolį formuojant mintį.

Rita Nomicaitė

Ciklas „Atvirų fortepijonų dienos“ su Daumantu Kirilausku

Skrodžiantis garsų audinio girdėjimas, muzikinio vyksmo įsivaizdavimas salėje neišsitenkančioje erdvėje – išskirtinė pianisto Daumanto Kirilausko muzikavimo savybė. Iki šiol nepažintas jos pasireiškimo formas girdėjome gegužės 17 d. rečitalyje fortepijonų salone „Organum“.

Gerokai brandžiau nei prieš porą metų skambesio tekstūra perteikiama ir naujausioje pianisto kompaktinėje plokštelėje su likusiomis Johanno Sebastiano Bacho partitomis, šįkart Nr. 2 c-moll, Nr. 4 D-dur, Nr. 5 G-dur. Tai dešimtas D. Kirilausko solinis leidinys skaičiuojant pavadinimus (bet vienuolikta plokštelė – dvi apima Ludwigo van Beethoveno devynių sonatų įrašai). Balandžio 29 d. per plokštelės sutiktuves pianistą kalbinusi muzikologė Vytautė Markeliūnienė viešam kalbėjimui jį atvėrė labiau nei anksčiau, užduodama talpius klausimus – pažindama pašnekovą, ji taip pat samprotavo ne dėliodama galutinius taškus, o brėždama minčių perspektyvas tarsi viršukalnių polifoniją.