Muzikinis paminklas didvyriui

Tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis vyksta nuo 2011-ųjų, jo rengėjai yra valstybinis choras „Vilnius“ (vadovas Vladas Bagdonas) ir Dominikonų ordinas. Renginio centras – Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, o koncertai aidi įvairiausio dydžio salėse per visą Lietuvą. Plėtojant pamatinę festivalio idėją „priartėti prie žmogaus per choro meną, kartu turint visuomeninių siekių“, visi iki šiol įvykę 12 renginių turėjo aktualias potemes. Šiųmetis festivalis, pasipuošęs pavadinimu „Cantus Avium“ – „Dainuojantys paukščiai“, buvo skirtas Šventiesiems Jokūbo metams ir Ukrainai. 

„Ypač džiugina tai, jog festivalis ir toliau visai Lietuvai ne tik dovanoja kultūrinius akiračius praplečiančius koncertus, inicijuoja premjeras, bet ir tauriam tikslui sutelkia mūsų šalies ir užsienio menininkų, taip pat asociacijų, savivaldybių bei vietos bendruomenių veiklas“, – sveikindamas festivalį rašė jo globėjas Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Festivalio globėjas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atlikėjus ir klausytojus kvietė maldas ir mintis skirti Ukrainos kovai už laisvę. „Lai festivalio kūriniai mus pakylėja aukščiau kasdienybės, bet kartu ir neleidžia pamiršti pasaulio skausmo ir primena apie taip reikalingą mūsų indėlį“, – linkėjo arkivyskupas (cituota iš festivalio programos). 

Dievop mintis nukreipiantys atskiri kūriniai ir ištisi koncertai (antai Johanno Sebastiano Bacho motetai) skambėjo viso festivalio metu. Dainuojančių paukščių pagarbai kovojantiems ir žuvusiems didžiavyriams išreikšti buvo skirtas baigiamasis festivalio koncertas „Requiem didvyriams“, vykęs spalio 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Koncerte skambėjo du opusai – ukrainiečio Valentino Silvestrovo Septintoji simfonija bei Zitos Bružaitės Requiem aeternam mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui. Kūrinius pasitempę atliko choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas). Dirigavo sparnus veržliai auginantis Vokietijoje, bet vis dažniau į gimtinę parviliojamas Vilmantas Kaliūnas.

Vakaro muzika atspindėjo žmonijos netekčių patirtis. Ypač gausias interpretacijas skatina Silvestrovo simfonija. Sukurta 2003 m. ir skirta Dievo karalystėn iškeliavusiai žmonai, simfonija traktuojama lyg susitaikymo muzika ar, lydima vos kintančių gamtos vaizdų, – lyg užsūpuojantys, jaukūs buities virpesiai (pastarųjų sumanymų netrūksta interneto platybėse). Simfonijos, kaip ir daugumos Silvestrovo kūrinių, struktūra atrodo esanti lyg veidrodžio šukių formos, kai atskiromis padalomis kartojama panaši, tarsi save atspindinti medžiaga. Toks jos pobūdis ir plėtra kaip tik ir siūlo įvairius atlikėjų požiūrius. Antai Nacionalinis simfoninis orkestras nepasidavė minėtam rezignacijos ūpui. Buvo atrasti ir atskleisti tos muzikos dramaturgijos turtai – įvairaus intensyvumo pakylėti fragmentai, karšta, švelni, ilgesinga ir tiesiog daininga lyrika. Atlikėjams pasitelkus fantaziją, atspindžių monotonija buvo sugriauta. Simfonija suskambo ryškiai kaip pro ką tik nuvalytą langą.

Zitos Bružaitės veikalą Requiem aeternam (lotynišku liturginiu tekstu, 2015) galima aiškinti lyg apibendrintą muzikinį paminklą simboliniam didvyriui. Devynios Requiem dalys tarsi filmo serijos skrodžia istorines žmonijos kovų kančias. Kompozitorės operistės mąstysena leido teatro kalba supinti viduramžių, baroko, klasicizmo, romantizmo, XX–XXI amžių muzikos atšvaitus. Egzistensiškai permąstant grigališkąjį choralą, klasikos laikų didžiąją fugą, XX a. lietuviškas oratorijas ir kt., dauguma dalių baigiamos klausimo intonacija... Taigi, šis 40-ies minučių trukmės veikalas negąsdina didybe, priešingai – čia perteikiamas susirūpinimas žmogumi, atjauta dėl tragiškų neteisybių, nesibaigiantis graudulys dėl žemiškų vargų. (Toks geraširdiškas, jaukus ūpas būdingas visai Bružaitės kūrybai.)

Tačiau Requiem baigiamas In paradisum vaizdu, kai nelauktai pasipila roko muzikos ritmai! Toks netikėtumas nustebino mažiau, prisiminus roko „gabalais“ baigiamas dabartinės valstybės herojų iškilmes. Rokas mums tebėra laisvės šauklys. Šv. Jokūbo festivalio paukščiai finaliniais garsais sutvirtino laisvės viltis.