Balsų aidas iš tenai

Dalios ir Dainiaus Sverdiolų muzikos salonas „Organum“, kamerinę filharmoniją primenanti įstaiga, taip pat jau pradėjo koncertų sezoną. Rugsėjo 16 d. salone savo pirmąjį koncertą pagrojo naujas ukrainiečių kvintetas. „Dabar pas mus telkiasi ne pianistai, o kameriniai ansambliai“, – sako koncertų salės šeimininkai. Antai netrukus, rugsėjo 24-osios popietę, šioje kamerinėje filharmonijoje rengiamas koncertas „Vokiškojo romantizmo balsai“ su smuiku (Dalia Šešelgienė), violončele (Ramutė Kalnėnaitė) ir vargonais (Jūratė Landsbergytė).

Muzikų profesionalų rankose gyvuojanti privati salė lengviau pasiduoda kūrybinės raiškos vilionėms, atliepia meno socialinius aspektus. Nuo pernykščio pavasario „Organume“ įvyko daugiau nei dešimt renginių, parodžiusių dėmesį ukrainiečių muzikai. Ne tik dalyvaujant Ukrainos atlikėjams, bet ir skambant tos šalies kompozitorių kūriniams. Apskritai „Organum“ bene gausiausiai Vilniuje priminė bičiulius autorius – Myroslavą Skoryką, Allą Zagaykevych, Mykolą Lysenko, Viktorią Polevą, Yurijų Ishchenko ir kitus. Keletą kartų skambėjo Boriso Lyatoshinskio kūriniai.

Sezono pradžios vakare „Harmonijos horizontai: Ukrainos ir Lietuvos atgarsiai“ atliktas dar vienas  Lyatoshinskio veikalas – „Ukrainietiškas kvintetas“, op.42 (1945). Prieš jį suskambo Stasio Vainiūno kvintetas Nr. 2. (1966). Koncertą parengė fortepijoninis kvintetas: Mykyta Nekhas (I smuikas), Natalia Radkova (II smuikas), Ivanas Grytsyshynas (altas), Oleksandra Grytsyshyna (violončelė), Arturas Shutovas (fortepijonas). Šie skirtingų kartų kvinteto muzikai Lietuvoje jau yra įsitvirtinę. Vieni studijuoja, kiti mokytojauja muzikos mokyklose, griežia orkestre. Keletas jų, kaip pianistas Arturas Shutovas, „Organume“ pasirodė nebe pirmą kartą.

Koncertas buvo skirtas Charkivo universitetinei konservatorijai, restauruoti jos fortepijonams, nukentėjusiems nuo raketų antskrydžių. Koncerto vedėjos Liubovė Drozd ir Dalia Sverdiolienė pasakojo, kad norinčiųjų studijuoti šioje konservatorijoje tik daugėja. „Muzika įkvepia“, – tvirtino vedėjos. „Muzikinės tradicijos plėtra per karą visada yra aktyvesnė nei taikos metu. Karas priverčia žmones permąstyti savo gyvenimą, – teigė eiles rašanti pianistė Liubovė. – Todėl, žvelgiant anapus XX a. horizonto, galima išgirsti dviejų tautų – ukrainiečių ir lietuvių – balsų aidą, sklindantį iš anų sunkių laikų. To meto muzika leis pajusti iki skausmo pažįstamus išgyvenimus, kurie virto gražiais muzikos garsais. Kupini liaudies tradicijų, jie gali be žodžių papasakoti dviejų tautų istorijas, įžiebdami jūsų širdyje šviesios ateities viltį“, – šios ukrainiečių pianistės ištartos mintys tapo „Organum“ sezono auftaktu.

Šių eilučių autorė pamena, kaip rytais į tuometę Lietuvos muzikos akademiją guviai įžengęs profesorius Stasys Vainiūnas visiems pamatytiems žmonėms, įskaitant drabužinės darbuotojas, šiltai paspausdavo ranką. Toks įspūdis, kad jo Kvintetą ukrainiečių ansamblis interpretavo panašiai, tarsi smagiai pasisveikindamas ir su lietuviška aplinka, ir su pačia muzikos idėja. Atlikėjai gražiai pajuto tridalio kūrinio lakumą, užtikrintai pabrėždami impresionistinį Vainiūno kalbėsenos ūpą.

Iš tauriausios meilės gimtajai žemei ir dangui pokariu atsiradęs Boriso Lyatoshinskio Kvintetas, op. 42, spaudė ašaras ne vien dėl sąsajų su dabartimi. Tai, palyginti su žinomu srūvančiu ukrainietiškų dainų melodingumu, dar ypatingesnio, labiau pakylėto, himniško dainingumo veikalas. Per visas keturias kūrino dalis, nors ir sudėliotas klasikine tvarka, liejasi neviltis. Nuo melancholijos iki desperacijos. Skausmo didybe Kvintetas primena paskutinius Sergejaus Rachmaninovo simfoninius kūrinius. Ir, deja, jokios vilties ateičiai nepalieka. Sakyčiau, atlikėjai, karštai grodami, lyg dainuodami, emocionaliai susidegino.

Ansamblis dar turi intonavimo kliuvinių, tačiau šį laikiną nesusipratimą kompensavo ansambliškumo pastangos ir profesinė atsakomybė. Todėl linkėtume stebuklo šiam kvintetui išgyventi.